QUOTE(GAILE* @ 2015 12 10, 10:46)
o kodėl tu nebandai susirasti tikro draugo, partnerio, neįsipareigojusio vyro? kur tikrai patenkintum artumo poreikį, ir nereiktų nei slapstytis, nei nervuotis. nebandai registruotis kokiose pažintyse, per draugus, kolegas pažindintis? juk esi vieniša, tai jūsų santykiai visai nelygūs gaunasi.
Aciu uz gera klausima. Paskatino pamastyti. Pirmas atsakymas aisku - neturiu laiko. Paskui atejo ir kitokiu atsakymu. As kaip ir kiekvienas zmogus turiu specifiniu nuostatu ir isitikinimu. Pvz., man atrodo, kad negali buti sekmingi santykiai, jeigu iniciatyva jiems prasideti pirmoji parodo moteris. Aisku, suvokiu kad jie gali buti ir "sekmingi", bet tokie, kokie MAN patinka jie nebus. As esu labai tradicine, man patinka buti silpnai, trapiai, patinka kad manes siektu, patinka atsiduoti, o ne paciai siekti, nesvarbu kokiais budais, tiesioginiais ar uzsleptais. Jeigu vyras pats be mano kazkokiu zenklu neuzsikabina, neuzsinori, nepasistengia, tai as jo demesio ir neprasysiu. Tikriausiai praleidau daugybe progu del tokio isitikinimo, bet tas progas kurias gavau man buvo skanios, jaudinancios, nepamirstamos.
Kitas dalykas kodel neturiu poros, manau del ivairiu kompleksu likusiu po santuokos isirimo. Man eiti i pora - atrodo didziulis isipareigojimas, atsakomybe. O kai esi su vedusiu vyru - jis tau nieko negali prikisti, tu jam nieko neskolinga, nieko neisipareigojusi, ne tavo pareiga - padaryti ji laiminga, o jeigu ir padarai - tai tik bonusas. Man patinka, kai salia esantis zmogus laimingas, noriu kad jaustu pilna palaikyma, butu isklausytas, bet patinka zinoti, kad tai tik dovana nuo manes, o ne mano pareiga.
Dabar taip susimasciau, kad su tokiu mastymu man gresia likti vienai likusi gyvenima. Bet kiekvienas gyvenam pagal savo suvokima. Ir aciu Dievui tas suvokimas kintamas dalykas. Bus matyti....
O kas liecia susitikimu vieta, tai cia gi labai individualu. Man viesbutis - visiskai nepatinka. O namine aplinka tinka. Jis ir pas save labai kviete, ir pas mane prasesi, bet pas mane vaikai visada namie, arba dar ir aukle... o as nenoriu, kad jie susipazintu. O jis nori, klausineja, apie auklejima vaiku pasnekam. As kartais net galvoju, kad jis nori buti pagautas. Ir tai gasdina. Nenoriu buti ta, su kuria pagaus.
Jau nuo vakar ryto nesimatem... labai man dinges apetitas. Kartu ir dziaugiuos, kad nesimatem. Jauciu kad kazkas turi cia keistis. As taip dekinga, kad galiu cia issikalbeti, ir kad jus reaguojat. Nes nu su kuo daugiau pakalbesi tokia tema
