QUOTE(viesnia @ 2015 12 13, 19:32)
Pradzia nekokia..... Igra ne stoit svetch-sis zaidimas nevertas zvakiu.
Aciu labai. Nemalonu skaityti, bet naudinga... penktadieni atsisakiau susitikti. Tai sestadieni nwgalejau vietos rasti. Tiek laiko viena buvau ir kazkaip tveriau, o dabar vel paragavus norisi dar ir dar.... susitikom jau velai, buvom ju sodyboj, kol suvazinejom, kol ka, tai iki paryciu uztrukom, norejau kai vaikai prabus buti namie. O jam toks vaizdas, kad stogas vaziuoja. Bando vis apie zmona sneket, kad neaisku, kas bus, nebegali pakesti jos priekaistu. As visiskai nenoriu tu kalbu. Noriu tik buti tuo metu ten kur esam. Nereikia man jo praeities, nei ateities. Man viskas tinka, taip kaip yra. Tik reikia kazkoki termina nusistatyti, kiek tai gali trukti. Kad speciau juo pasimegauti ir kaip minejot, dar neprisiristi. Nors kaip imanoma prie tokio malonumo neprisiristi, prie fizinio ir emocinio pasitenkinimo. Suprantu, kad tai susije ir su laikinumu, daug intensyviau viskas, kai zinai, kad tai laikina, kas teks atsisveikinti ir liks tik prisiminimas, kad nereikes prieiti prie fazes, kai nukrenta roziniai akiniai ir pamatai, kad tai toks pats zmogus, kaip buves vyras. Gal dar ir del to gera bendrauti, kad niekuo nereikia apsimetineti, sakau ka galvoju, tyliu jei nenoriu kalbeti, darau ka uzsigeidziu ir nerupi, kaip jam tai atrodys, man nereikia jam patikti ar itikti, nereikia santykiu kurti ar palaikyti, jie gyvi tik patys savaime.