Depresija

Kai sergi depresija, nebesupranti, kas yra normalu, kaip GALI jaustis, kaip yra normalu. Ar normalu susierzinti, liūdėti, nerimauti? Šitas būsenas patiriu kasdien. Na bet jos praeina. Kasdien jaučiuosi ir linksma, energinga, ir pavargusi, sunerimusi, irzli. Tai gali nepriklausyti nuo fizinių pojūčių, išorinių aplinkybių, tiesiog vat užeina tokios būsenos ir viskas. Gyvent normalų gyvenimą lyg ir netrukdo, atlieku savo pareigas, veikiu kažką ir papildomai.

Galvos skausmai praėjo, prasidėjo nugaros Nuo vaikystės kankinuosi.

Pas psichiatrą po poros savaičių. Nežinau vėl, ką sakyt Gal jau vaistus galima mažint 5 mėnesius geriu šituos...

[quote=mylimuke!,2016 01 06, 19:35]
[quote=mylimuke!,2016 01 06, 23:30]
esat skambine i jaunimo linija?
as paauglystej esu rasius laiskus i kazka panasaus. sabloniskai atrasineja ir tiek
[/quote]
Esu skambinus ir padejo daug labiau nei tikra psichologe

Normalu neigiamos emocijos. Nerimą jaučia VISI žmonės. Tame ir klausimas, ar trukdo atlikt būtinus reikalus, patirt malonumą.
Aš skaitau, kad jaučiu, kur žmogiškas liūdesys, nerimastis, o kur jau pataloginis. Aišku, apie tai nemąstau ir nesigilinu, nes suprantu, kad problemų turiu. Ir rimtokų, tiesą sakant...
Bet čia kiekvienam individualu, turbūt, juk nuo pačios asmenybės priklauso.

O jūs tikrai manot, kad mums dar tinkama jaunimo linija būtų? Kadais mačiau per tv, ten jaunučių savanorių darbuojas, tai po kokių 25m., kažin, ar ne adekvačiau būtų skambint į kokią vilties liniją, ar krizių, ar kokių ten yra? Nors aš neskambičiau vis tiek.

Night,as skambinau kai man buvo 19m takart padejo,o db tai tikrai neskambinciau

jaunimo ir yra jaunimo ... jau nebe labai jaunoms gal netiks. yra kriziu, ten bet kas gali.

Jaunimo, Vilties, koks skirtumas. Esmė, kad ten atsiliepia žmogus, kuris nori tau padėti ir pasikalbėti su tavimi. Ir stengiasi. Argi ne to ir reikia depresikui? Bent man tai reiktų. Bet net ir pamiršau apie tokias linijas, kai visai blogai buvo.

Tai va, kad normalu jausti neigiamas emocijas, nerimauti, bet tai būna pagrįsta, ar ne? Žmogus gali suprasti, dėl ko susierzino, dėl ko nerimauja. O man būna, kad negaliu. Tiesiog šiaip užeina. Gal hormonai kokie. Ir protu suvoki, kad va, nerimauji, rankos dreba, va, esi suirzusi, pasistenk maloniau kalbėti, nepykti, nes šalia žmogus dėl to nekaltas... O kartais atrodo, kad visą pasaulį norisi apkabinti, būti miela ir šilkine, šypsotis kaip kvailelei, apsiimti krūvas darbų ir reikalų, o jau kiek prisisvajoju tais tarpais

Noriu būti sveika ir normali.

gyvenimas yra kosmaras, lol. kai kurie buities ritualai ta savasties buti lengvina. galiausia galvoji, na ok im here just do it in my face, now. ir tyla. *** ***

ta proga susirasau dienotvarke smulkiau. zingsnis po zingsnio. mano kunas priesinsis, bet as prisiversiu. paneri baseine ir pries isnyrant gali matyti begale galimybiu, net jei nei vienos is ju realybeje nera. iseini lauk, net kojos linksta.

svarbiausia rutina. maistas, miego max-mini valandos. ir jokiu kelimusi in between. maistas baisiausia, tas prisivertimas valgyti tam tikru laiku, kosmaras. sedi, kramtai, ryji. ulala darbelis. nors is esmes net negaliu sakyt, kad nemegstu maisto, labiau gal paziuret ir paragaut - be problemu. bet tik ne valgyt.

primirtyviai zvelgiant gyvenime prasciausi dalykai yra sasajos. kraujo sasajos (sasagos gerai skamba), seiminiai elementai, kurie lyg per prievarta "tave" ipareigoja buti kazkuom socialiai apibreztu. nes jeigu ne jie, tau cia seniai neliktu poreikio, tuo labiau noro, net pirstelti.

blogiausia, kad kai igyji sasaju, ju atsikratyti praktiskai neimanoma. jos kaip rudys. purski, plauni, degini - nichrena neisnyksta. rekomenduoju neprasideti su jom. o siap tai savos savasties suvokimo stebuklas man iki siol atrodo idomus. gal kas placiau susipazino su siuo fenomenu.

toks lyrinis nukrypimas: as kai buvai snargle, eidavau is mokyklos i savo bomzu irstva, kuri tuomet man atrode normalus namai. eidama su kita mokykine snargle ar net dviem, daznai susimastydavau, kodel as einu ten - i ta savo bomzu skyle, o jos/jie eina kazku kitur ( galbut i kita bomzu irstva), kodel as pasilieku su savim, o jie nueina. nes iki tol, kol mes ejom kartu, tai ir buvom kartu, bet issiskyrus mano "as" nueina i ta puse, bet ne i kita. ilgus metus mane sitas fenomenas stebino. as ji bandziau visokiariopai paveikti. kol susitaikiau su savastimi. net ir nuejus kartu su jais as supratau, kad negaliu buti "jais". ir nusprendziau atkreitpi demesi pirmiausia i "save", nes man pasirode, kad ner svarbesnio aplink zmogaus. nesigailiu,.


miegot.

*** b l e b l e. you fucking assholes. meh

ūūūūsai.

Arnulf Rainer, (Austrian, born 1929), The Black, Yellow, Red Mouth, 1971, Gelatin silver print with oilstick and oil paint; 19-3/8 x 15- 7/16", Saint Louis Art Museum, Museum Shop Fund 62:1989



gyvenkit save, nes rytoj, jeigu norit galit mirt.

Kas atsitiko, aišku, nepasakys. Skambi lievai, Cremaster. Laikykis.

Pramiegojau visą dieną. O šiaip gyvenims gaidys. Neturiu jėgos gyvent. Spaudžia tas didelis juodas šuo.

komiskai gaudzia viskas aplink. traska, braska, koseja, krebzda, tiksi, mirksi ir visaip kitaip demonstruoja savo esme. tokiu metu atrodo, net neimanoma isgirsti savo verciamo lapo, bet ne, jis susiurena visu garsumu. gozia bet koki kita drebejima.

cia apie ta momenta: "ok im here, just do it in my face, now". ir ta sekunde viskas nutyla. sustingsta. nei sumirksesi, nei ikvepsi. bet niekas nenutinka.

kartais man atrodo, kad is tikruju nieko is viso nera. visas pasaulis tik mano galvoj. o as kaip tas senovinis rankinis vienos skaidres aparaciukas. arba miestas be kanalizacijos, kurio gyventojai patys suuosto savo isdziuvusiu sudu dulkes. sunku apibrezti.

ir keista, bet tuo pat metu pats buvimas atrodo stebuklingas. nes vien tai, kad imanoma tai kontempliuoti, jau yra ne vistiek.

pasirinkimo galimybe spaudzia, kaip chupachupsas kisene. nei prisesi nei ka. pastovesiu kuri laika. cia nuovargis. nurasau viska nuovargiui.


«Люди страдали бы гораздо меньше, если бы не развивали в себе так усердно силу воображения». Verteris raso laiske.

O man patinka cremaster išvedžiojimai. Įdomūs. Ir matosi, kad nu ne visiškai žmogus haliucinuoja, nes juk sugeba parašyti taisyklingai, dar ir į temą, paveiksliuką įkelti. Cremaster, ką darai, kad sau padėtum?

manau, mes tai matom.
as paprastai tingiu skaityt paklodes, bet paskutines Cremaster perskaiciau. aisku , kiekvienam sava beda arciau dusios, bet raso ji idomiai padrikai. kaip "prie meno" tokia. gal reiktu kokius eilerascius kurt?