QUOTE(meja82meja @ 2015 12 12, 01:08)
labai apsidziaugiau kai suzinojau

ir tas toks pastovumas ramina dabar.
Jooo, įsivaizduoju.

Nereiks sukt smegenų, ramybė per šventes bus.
Aš sakau, ne tragedija, taip ir atrodo iš šono, bet, kai parašei, prisiminiau krizinius metus, kai keletą mėn. negavau atlyginimo, ir žinojau, kad bet kada gali uždaryt kioskelį, nors man nk nesakė, jei paskambindavau dėl kokių darbinių bėdų, darbdavys šaukdavo.

Niekam tuo metu tų pieškų nereikėjo, nes nu krizėkrizėkrizė.
Tada pirmąkart atsidūriau pas psichę (lexo jau buvau ragavus), norėjo guldyt į ligoninę.

Aišku, susidėjo ne vien krizė, bet ji dabaigė, kai jau nebepajėgiau kapstytis, nebežinojau ką daryt, bijojau, kad ilgai nesusirasiu darbo ir reikės nešdintis iš Vilniaus (labai to nenorėjau). Vienintelis geras dalykas, kad buvau kūda kūda tada.

Nors, manau, man nebuvo depresijos tada, ten grynas nerimo sutrikimas. Nerimas ištisai būdavo žiauriai stiprus, skerdžiantis. Košmariškas jausmas.
Mano situacija buvo geresnė, nei Mėjos, nes ir patirties darbinės jau turėjau, turėjau ir iš ko pragyvent kurį laiką, bet viskas atrodė taip siaubinga.
Memuarai išniro.