Depresija

Seniai matyta


Siuo metu nieko.


Niekad nesu mokejus jokiam daktarui.nemoku ir sitam.

Nu realiai tai reik daktaro cia,nes db net siuntimo pas endokrinologe turi kazkas nuvaziuot jo paprasyt.


Night,jau seniai pati sau viska perkuos,vaistus ir 😃 kai nedirbau vasara-pirko mama.bet db galiu atsilygint nupirkdama kazka jai.ar tiesiog pervest ppinigu kazkam ko reikia.

ir is oro paraso siuntima - neaisku del kokios ligos, kam kodel?

Šundaktaris tikrai apgailėtinai kvailai elgias, bet Mėjai beviltiška ką nors ir besakyt vis tiek nesupranta, nors sako, supranta. Nu kas blogiausia atsitiks? Mėja nusinuodys netinkamais vaistais, šundaktaris sės į kaliūzę. Pasauliniu mastu net ne bėda.

Beje, mirtiniems ligoniams legalu, kad išrašytų per artimąjį.


Psichologė sakė, kad per 3mėn. lankymosi pas ją nlb teig. postūmio yra. Esmė tame, kad aš ieškau atsakymų nusiraminimui į, kaip ji pavadino, egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymai nlb įmanomi. Bet jaučiuos laisviau ir kalbu atviriau su ja. Ir apskritai kalbu daugiau, nes iš pradžių išstenėdavau tik taip-ne-nežinau. Man pačiai neatrodė, kad mažai šneku. Nu, bet jei ji manęs nemeta dar, tai pavaikščiosiu. Nors iš tikro, pati labiau jaučiau kažkokį teig. progresą iš pradžių. Kai kuriuose man rūpimuose dalykuose padėjo blaiviau pažvelgt į situacijas, nuramino, kad nesu beviltiškai nenormali ar neadekvati. Bet dabar toks trypčiojimas vietoje. Nors čia gal jau aš ir pati namų darbų nepadarau.

O tu ten lankaisi su kažkokiu konkrečiu tikslu? Ta prasme, turi būtinai būti kažkoks progresas, kažkas keistis? Nes aš pvz manau, kad psichologas tai kaip sporto klubas ar sveika mityba, meditacija, tiesiog jautiesi geriau, va, kaip ir sakei, kad pati jautiesi drąsiau ir kalbi su ja. Jei tau svarbūs egzistenciniai klausimai, tai į juos nebūtinai turi būti kažkoks atsakymas, vien jų vystymas yra rezultatas, t.y. procesas yra rezultatas. O psichologai irgi žmonės, jiems nusibosta, jie praranda kantrybę, jiems būna, kad nepatinka kažkoks žmogus arba pavargsta, bloga diena ir t.t. Nemanau, kad ji gali tau liepti, kaip turi progresuoti, kaip yra normalu gydytis, kiekvieno atvejis skirtingas, o ji dirba savo darbą.

Paskaičiau savo paskutinę žinutę čia, parašytą prieš 7 savaites. Vis dar gyvenu darbe, didžiąją dalį minčių man yra užėmęs darbas, jo procesas ir santykiai su ten esančiais žmonėmis. Tai nėra gerai, nes atima daug mano energijos ir nervų. Labai koncentruojuosi į tai kaip kas ką pasakė, pažiūrėjo, pasielgė, analizuoju, pergyvenu. Visko buvo. Ir pakylėjimo epizodų, kai jaučiausi pripažinta, vertinama, gerbiama ir sava. Buvo ir nuosmukių, kai stipriai pergyvenau, nerimavau, bijojau, labai nepasitikėjau savimi. Šiuo metu jau daugmaž yra apsigludinę kampai su artimiausiomis kolegėmis, paaiškėjo, kokios yra jos ir kokia esu aš tarp jų, kokią vietą užimu kolektyve. Pozicija galėtų būti ir geresnė, bet manau, kad šiuo metu turiu džiaugtis ja tokia, kokia ji yra ir vertinti savo pastangų rezultatus. Nesu lyderė, toli gražu. Bet ir ne pastumdėlė. Nesu superinė darbuotoja-profesionalė, bet nesu ir visai žalia ir žiopla. Būnu tokia labiau individualistė, kas man yra visai priimtina, pati tokią poziciją susikūriau nuo pat pradžių, todėl neturėčiau skųstis, nors kartais užsimanau daugiau bendrumo, bet nemanau, kad jo gali būti daugiau, kai pati jo daugiau nekuriu ir neprisileidžiu. Pergyvenu dėl to, kad matau, ką mano apie mane kolegės, kokias mano savybes pastebi ir jomis vadovaujasi bendraudamos su manimi. Su tais galvojimais ir mąstymais stengiuosi tvarkytis kol kas suvokdama, kas vyksta, analizuodama situacijas perskaitytų psichologinių knygų pagalba, nors ne visada pavyksta save įtikinti, kad va, yra taip ir taip, todėl taip jaučiuosi ir elgiuosi. Vaistai padeda, vis dar sąžiningai gydausi. Porą kartų buvau pas psichologę, eisiu vėl kitą savaitę, dažnai neišeina pas ją lankytis dėl darbo... Manau, kad jaučiuosi geriau, nors buvo čia toks epizodas prieš savaitę, kai užplaukė debesis, pradėjau galvot visokias nesąmones ir visa tai sukėlė darbinės situacijos... Bet stengiuosi nepasiduoti ir ieškoti teigiamų dalykų, paaiškinti sau savo pačios elgesį tam tikrose situacijose... Su miegu visai normaliai tvarkausi, nerimas užeina dar kartais, bet stengiuosi atsikratyti jo, išanalizuoti, išjausti, keisti mąstymą. Sunkoka išgyvendinti įkyrumus, kurių, kaip pastebėjau, turiu ne vieną - dantų griežimą, liežuvio, lūpų kandžiojimą, odos draskymą, raumenų įtempinėjimą... Bet dabar bent jau sąmoningai pastebiu tą ir stengiuosi tvarkytis, nusiraminti. Dažnai neleidžiu sau pakankamai pailsėti, varginu save, neprižiūriu savęs. Žinau, kad sergant psichinėmis ligomis, žmogus labiausiai koncentruojasi į save, bet tai ir teigiamas dalykas, nes norint sau padėti to ir reikia, koncentracijos į save ir savo pojūčius, elgesį, bet turi būti ir noras keisti situaciją, pasveikti.

pas endokrinologe lankaus kas pusmeti,geriausiu atveju kas metus,viskas zinoma ir aisku,seimos daktaras su skydliauke neturi nieko bendro,bet kokiu atveju juk siustu pas endokrnologe.

Night,negeriu tiek raminamu,kad apsinuodyciau ir mirciau

Maniau, kad kai neturėsiu ką slaugyti, mano gyvenimas palengvės, bet deja. Noriu parašyti. Night. Kai mane apninka panašios problemos kaip tavo darbinės, galvoju, kaip elgtųsi mano vietoj koks labai protingas žmogus. Pvz Jonas Paulius ll. skaičiau tokio Englisho parašytą knygą 'jonas Paulius Ll'. Tai knyga parašyta beveik ateistų žurnalisto kuris dirbo šalia popiežiaus. Ir tai knyga ne apie tikėjimą ar religiją, o apie šio žmogaus darbą ir sprendžiamas problemas. Gal rasi sau tinkamų minčių. Aš radau.

Kažkur girdėjau, kad padeda toje duobėje, kai atrodo yra labai sunku, padaryti dėl savęs nors vieną mažą žingsnį, kad būtų nors truputį geriau.
Papildyta:


Ačiū už rekomenduojamą knygą Nors dar nieko apie ją negirdėjau, bet gal kada paklius į mano rankas.
Papildyta:


Deraramos, o kur mintys apie santykius, ne konkurencinius ir ne darbe? Kiek jėgų tam skiri?
O jei būtum pati pačiausia savo darbe, ir visi tau plotų (nors tai neįgyvendinama), ar jaustumeisi geriau?
Labai moki save analizuoti įdomu skaityti.
Papildyta:


Pasipasakojimas čia kartais tikrai kai ką pakeičia, gal ir pamažu, bet geriau nei nieko...

Mėja, mes ne apie tai, ne taip tu supranti.
Medikas išrašo ką išrašo tavęs nematydamas, - nei apžiūrėjęs, nei apklausinėjęs. Tai liečia ne tavo asmenį, bet apskritai bet kokį pacientą. Ir niekam kitam, išskyrus tave, turbūt, nesunku įžvelgt neprofesionalumą ir profesinės etikos bei darbo drausmės grubius pažeidimus. Net pats žmogus savęs negali prognozuoti, o jis prognozuoja kitą, tikriausiai net nelabai pažįstamą asmeniškai. Ir ne apie perdozavimą kalbam - tikriausiai joks suaugęs nuo pakuotės lexo dar nemirė. O apskritai apie vaistų parinkimą iš oro.
Apie trisdešimtmetės kalbas, kad pati perka vaistus, nėr ką ir pasakyt. Jei tokio amžiaus dar tokius reikalus daro kažkas kitas, tai, matyt, tai daro visiškai neįgaliam asmeniui.

Bet tu dar gal suaugsi, nes savarankiškai gyveni dar visai neseniai. Ir tai ne visai savarankiškai - gyvenama vieta aprūpino darbovietė. O tai labai daug.

Ar pakenčiamai ten su šiluma? Kaip tu prausies?


Ačiū labai, turėsiu omeny. Kažkokią knygutę esu skaičius apie Joną Paulių, bet, berods ne tą.
Netektį išgyveni, ar naujos bėdos? Laikykis.


Man gal nieko ir nepakeičia, bet bent tuo metu, kai rašau, susikoncentruoju į rašymą, kaip veiklą, ir gal kažkiek ir kančia lengvesnė tampa. Bet tuo metu. Bent. Bet čia labiau apie praeitį rašau. Dabar nėr taip skaudu ir neramu viduj. Nors nerimo neatsikraau, bet jis tikrai, manau, ir mažiau išoriškai pastebimas, ir man pačiai lengvesnis.

Deraramos, kiek suprantu, turi duot kažkokią ilgalaikę naudą - padėt išsiskalbti smegenis ne tik tam kartui. Šiaip visad išėjus iš psichologės (gal išskyrus paskutinį k.) jaučiuos sunkiau, nei ten nebuvus.
O tie klausimai, kurie neturi atsakymo (na, man vis tiek dar atrodo, kad turi turėt ), kaip ji sako, įsukę mane į tokį ratą, ir mes vis kalbam, kalbam, bet siūlas neišsivynioja, kad kažkas spręstųsi. Todėl sakė, kad reikia išmokčiau klaust savęs kiek kitaip, tokiais klausimais, kurie turėtų konkrečius aiškius atsakymus. Man tas labai sunku su tais egzistenciniais dalykais. Kaip supratau, turėčiau mažiau apie juos galvot. Bet aš tiek į tą įsisukus, kad toks jausmas, kai jauti troškulį, pamiršti, kad nori gerti, o stengtis įjungti savo mintis, kad nori valgyti, o ne gerti, nes maisto yra, o vandens ne. Žodž., pagal mane tai dirbtina nors tu kuolą ant galvos tašyk man.

Deraramos, o neišeina, ar tau tai taip svarbu, kad mažiau teikti dėmesio santykiams su bendradarbiais, o daugiau darbui? Aš taip darydavau su ne itin mėgstama kolege, apie kurią tauškiau čia seniau. Nesipykdavau, bet ir drauge nebuvau. Bet, suprantu, kad vis tiek sunku. Mane iki šiol nupurto tas buvimas su ja. Nors lyg ir nieko blogo nedarė konkretaus, bet na negali, matyt, visi žmonės būt draugais.

nuo 18m iki uk gyvenau viena,kai atsakinga buvau uz viska pati.bet man apskritai kitaip yra,as zinau,kad jei bus blogai,tai galesiu pagalbos kreiptis i mama ar sese.
bet db lygiai taip pat galiu padet mamai.
tai,aisku,kad gyvent Vilniuj ir nemoket uz nuoma yra laaaaabai didelis pliusas,man todel ir lengviau ,kad nemoku uz ja.

laikau ijungta radiatoriu visa laika,bet pvz db paskutines dienas kai lauke pakankamai silta ,tai ir isjungiu karts nuo karto.o praustis i duso vagona einu,per lauka,susivynioju i chalata,ranksluosti ir einu,o ten viduj ir sildymas yra.

drauge parupino prozektoriu su elektro soku

Ką būtent vadini "kitaip"? Į artimuosius visiems įprasta kreiptis, jei kokia neganda.

Aš puikiai žinau tą sunkumą išėjus iš psichoterapeuto. Nes kaskart iškildavo tiek naujų klausimų, kad man atrodydavo gyvenimo nepakaks jiems išspręsti. Ir beviltiška kartais jausdavausi. Bet žiūrint į ilgalaikę perspektyvą – naudos davė labai daug. Jau 3 ar 4 metus neturėjau atkryčio. Ir pati sau tapau psichoterapeute, nes kartais sausa išlendu iš tokios balos, kur seniau bučiau nuskendus. Nerimą dar jaučiu įtemptose situacijose, bet kaipgi be jo, ir neturintys jokių emocinių sutrikimų žmonės jį jaučia. Tik mes jau stipriau reaguojam į jį ir labiau jaučiam fizinius pojūčius. Kaip sakei, nerimo jauti kur kas mažiau ir tai jau yra didelis pasiekimas, aš rimtai džiaugiuosi už tave, nes iš tavo postų baisi kančia sklisdavo. Ir netgi tikiu, kad tu pasieksi normalią, pakenčiamą būseną.

O dėl Mėjos. Teisingai tau merginos sako. Gyveni Vilniuj, registruokis kokioj nors poliklinikoj. Šeimos gydytojas net nenukreips tavęs pas psichiatrą, tu pati galėsi užsiregistruoti. Be to, o jei šiaip kokia liga? Neseniai 2 savaites išgulėjau su 39 temperatūra (švietė plaučius, nes pernai persirgau jų uždegimu) ir gėriau paskirtus antibiotikus. O ką tu darytum tokiu atveju? Juk negali gydytojas, nepatikrinęs paciento, išrašyti antibiotikų spėjimo būdu. Aišku, prieš tai reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, o tai visai nesunku. Pradžia visada sunki.

Pinot, aš buvusi Lining, parašyk, jei dar skaitai, kaip tau sekasi. Nes pradingai parašiusi, kad dabar jau iš tiesų supratai, kas yra tikra depresija. Ir nė žinutės daugiau.