
Ačiū jums visoms už palaikymą, pasidalijimą patirtimi ir patarimus!
Mums visiemsžinia apie uošvio ligą buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, nes jis niekuo rimtai nesiskundė, stiprus ir gana jaunas (72m.) buvo, dirbo sode, keliavo ir slidinėjo. Bet dabar jau susitaikiau su ta mintim. Išties, vaikam sakysim taip kaip yra. Norėjau net į intensyvios priežiūros palatą su vaikais eit po operacijos Opos aplankyt, bet ten neleidžia vaikų. Kai blaiviai galvoju, tai visa tai yra gyvenimas. Ir reikia išmokt su tuo gyvent ir žinot, kaip gyvenime būna.
Vyras su anyta šiek tiek pasimetę, tai turiu juos "prižiūrėt", ieškau uošviams buto čia mūsų mieste, nes tik mus jie turi, susižiūrėjau ir "Betreutes VVohnen" galimybes, ir slaugos ligonines, kad išsirinkt geriausią, o ne pirmą pasitaikiusį. Anyta kol kas pas mus gyvena, labai jai čia pas mane patinka, ir miega gerai, ir valgis skanus...

Oi, dar daug man reiks visko organizuot, jei uošvis nebepasveiks...
Papildyta:QUOTE(uups @ 2016 04 09, 13:33)
kaip pakele operacija?
Viskas lyg gerai, ir ranka atsigavo. Gera pradžia