Depresija

jeigu zmogus suauges, tai neisivaizduoju kaip galima aptarti jos situacija su gydytojais. nebent ne ja gydanciais, nes kitu atveju gydytojai jokios absoliuciai informacijos niekam be jos sutikimo neteiks. nors, sunku pasakyt. bet be mano zinios kas nors, kam nors, ka nors svilpteltu, tai nudurciau.

o siaip tai, kiekvienas uz savo gyvenima pats turi prisiimti atsakomybe. ir panelei miss depresijai, kaip ir kokiam nors misteriui alko galima pagal ju galimybes pateikti salygas. visu pirma sertis narkotikais.

idomu, ka gydytojai sako apie toki ilga nepasveikima. toks ispudis, kad arba manipuliuoja, arba nedasigydo iki galo, nes kiekviena pagerejima laiko pasveikimu? kazkas ten ne taip.


imk po ketvirti, o ne visa puse iskart

Kažkaip pagalvojau, kad ar čia ne koks soc. eksperimentas, ar koks tyrimas psichiatrijos studijom. Bet jei ne, tai, pirmiausia, ačiū už toleranciją ir dėmesingumą tokiam žmogui.
Aš taip pat įžvelgiu manipuliacijas. Ar bandėt pasakyti, kaip jūs jaučiatės?
Jei tai artimas žmogus, jaučiat pareigą pagelbėt, meilę, - būkit atrama, bet atkreipkit jos dėmesį, kad turit kitų rūpesčių, savo gyvenimą. Nesijauskit kalta, kad nepavyko ir neaišku ar pavyks kažkaip pagelbėt. Galbūt ten jau įprotis būt auka (rašau gal, nes mes nežinom, gal žmogus tikrai sunkias dvasines kančias kenčia).
Dėl savižudybės - net jei taip ir atsitiktų, nesijauskit kalta. Juk ne jūs priežastis jos blogos savijautos. Patikėkit, jei žmogui to `reikės`, padarys nepriklausomai, kiek pastangų įdėsit.
Sėkmės ir vidinės ramybės Tau pačiai.


Žinai... Kadais girdėjau tokią dainą ir mačiau šokį "Mes iš vasaros 5". Beveik į temą.

Kliomba, ir aš manau, kad praktikuojantis vairuot turėtų kažkaip pramušt. Nu tikrai, atrodo, vairuoja tos bobos nebūtinai super protingos. Bet kaip taip... Teoriškai gi viskas suprantama ką daryt, atrodo, taip simple. Kitiems parodo kas kaip ir važiuoj. Kas čia per vištakumas, aš nesuprantu... Nu aš tikrai neįtikėtinai tam negabi.

_____________


Aš žinau, kad esu nesveika durna savanaudė. Šiandien BŪTŲ BUVĘS tėčio gimtadienis... Atrodo, visad būdavo, o čia dabar kas... Nu žinokit... Trūksta žodžių... Skaudi data. Juk neturėtų taip būt, kvaila. Esu dėkinga Dievui, kad TAS žmogus buvo mano gyvenime. Bet čia ne meilė. Meilė neturi tokio prieraišumo. Čia kažkoks egoizmas... Praėjo aštuonetas metų, kai tos dienos "nebėr". Atrodo, pasaulis toliau sukas. Nors nežinau... Seniai jo nemačiau, to pasaulio.

Perejau du gilus liunus, tad sakau, kad isbriisi, tik klausyk daktaru. Nerima malsinau Xanax 0.25mg, arba clonezepamo ketvirciu. Buvau pasiekusi pilnos remisijos, kelis metus jauciauciausi nornmaliu zmogumi, jauciausi puikiai, kol daktare nenutrauke man AD. Po 2 menesiu griuvau I dube. Tai reiskai, kad man pastoviai reikai gauti serotaninaa is AD. Gyvenam toliau.

Ačiū visoms už atsakymus!

Lankosi ir dabar pas psichiatrą. Nežinau tiksliai kokius vaistus geria. Žinau, kad jau ne vienus yra bandžiusi. Artimieji kažkada norėjo, jog paguldytų ją į ligoninę, bet gydytoja nesutiko, pasakė, kad nėra taip blogai jai, jog guldytu ir pompuotų vaistus. Man keista tik kad jai niekas "nepadeda". Atrodo pagerėja kažkuriam laikui ir vėl blogai. Mes suprantame, kad depresija yra liga ir kad nėra lengva pasveikti, bet ji jaunas žmogus, kurio gyvenime tikrai nera jokiu didelių sukrėtimų. Jai tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi, kad ji gali gyventi normaliai ir yra to verta ir nusipelniusi. Kalba, kad nori pasveikti, bet realiai del to nieko nedaro. Niekur nesimokina, nedirba ir nežino, ko nori. Tai kažkaip labai sunku ir gaila... Nes mes nenugyvensim už ją. Reikia išlaikyti, remti finansiškai, bet man tas rėmimas atrodo jos tos egzistencijos palaikymas, nes iš esmės nieko pačiam nereikia daryti, gi nepaliksi žmogaus badauti.
Ir ji gydosi jau seniai, lankėsi ne pas vieną gydytoją, tai aš nesuprantu, kodėl niekas nei kiek nepadeda...


Yra buvę atvejų, kad artimieji sukontaktavo su gydytoju, bet iš esmės tai niekas nieko negali pasakyti be jos žinios. Šiaip ji pati atvirai pasakojas, nesidrovi. Ir vis sako, kad jai niekas nepadeda.


Nežinom ką sako. Buvo keisti gydytojai kelis kartus. O kaip reikia išsigydyti iki galo? Gal ką patartumėte, žinočiau ka pasakyti jai, žiūrėti kaip ji reaguoja į pasiūlymus... Nors kartą susidūriau jau su tuo, kad nereaguoja ji į pasiūlymus, savo šneka ir viskas. Siūliau jai pagalba dėl darbo, tai ji tik kartojo, jog dabar negali dirbti...


Tikrai ne eksperimentas...
Buvo sakyta jai, kad blogai jaučiasi artimieji, kai nežino kaip padėti. Prašyta pasakyti, ko kaip norėtų, viską padarys, tik konkretizuoti, kokios pagalbos nori. Ir šnekėta, siūlyti centrai, sanatorijos, kunigai viskas... Jau neina burti "iš oro"...

Aš per plauką išsilaikiau tais laikais, kai išsilaikydavo visi. Kažkokiom nejudriom gatvelėm pavažiuojant. Net nesuvokiau, ką dariau ne taip, bet klaidų pririnkau maksimumą. Jaučiau, kad nesigaudau, vairuot nebenorėjau. Ir instruktorius vis, atsimenu, klausdavo, gal kokios nelaimės šeimoje, ar kas su mano psichine būkle, kad aš taip vairuoju. Po kokių 10 metų pagalvojau, kad subrendau protiškai, nusisamdžiau instruktorių, kuris buvo apibūdintas kaip labai švelnus ir pozityvus ir bandžiau iš naujo. Tai tas švelnusis grieždavo dantimis, jautėsi, kad iš visų jėgų tvardosi, kad nešaukt, aš norėdavau lipt iš mašinos ir po važiavimų namuose sąžiningai atbliaudavau. Paskui pradėjau žinomais maršrutais viena kartais pavažinėt, bet stresą jausdavau pastoviai. Po netyčinio kontakto su kita mašina, manevruojant kieme, kaip rašiau, nusprendžiau nesikankint ir mest šitą reikalą visam gyvenimui. Dar po kelių metų vėl nusisamdžiau instruktorių, su kuriuo bangos labiau atitiko, važinėjau su juo pusę metų ir tik tada pradėjau tą daryt savarankiškai ir non stopu. Dar po kelių mėnesių pajutau, kad įprastose situacijose vairuojant nebejaučiu streso. Nors tikrai nesu tikra, ar išlaikyčiau Regitroj egzaminą ir iš kelinto karto tai įvyktų. Turėtų ir tau pramušt laikui bėgant. Pranešinėk naujienas

Čia ne joks ne egoizmas. Čia ilgesys...

Zinau..
ir vel bijau nakties


ir nuo nemigos plius
Bet vakar ta puse suciulpus eme suktis suktis galva ir poto smigau


ok

O tik is Ad jis gaunamas?

Man pačiai ilgesys lyg ir kitoks jausmas. Aną išgyvenu taip išgrynintai. Čia kažkoks liguistas prieraišumas. Vis parypauju dėl tėčio (prisimenu, žinoma, jį kasdien), bet niekada po jo iškeliavimo anapus man neatrodė baisu, kad šioj žemėn nebepasimatysim. O gal ir niekada nepasimatysim (tuo beveik neTIKIU).

Ne kažką su miegu ir man. Ne kažką... Snaudžiu, bet, pvz., šiandien giliai užmigau tik paryčiais. Ir tai sapnavau baisų sapną, kad susipykau su mama (nesipykstam mes nuo mano paauglystės šiaip). Nepasakosiu detalių, bet sapne supratau, kad nelabaiiii mama mane matyt pageidauja, iš pareigos dėmesį rodydavo. Buvo bais skaudu.
Dieve mano - man tiek daug metų, o pasąmonė dar kaip kokioj vaikystėj - su tėvais, kaip nuo papo nenujunkyta. Shame on me.
Papildyta:
Dar svarbu paminėt dėl miegų, kad kartais turiu objektyvių priežasčių nemigai. Štai šiąnakt 3.20 tas baltas kurčias žinduolis, kur su manim gyvena, nusprendė, kad metas pasitūsint. Kvietė ir mane. Dukart. Nėjau.

night,man ziauriai idomu tave skaityti.
as paemiau dvi valerijono po liezuviu ir puoda silto pieno su medum isgeriau
relax muzika per ausines klausau ir laukiu kada aplankys dede miegas

Na, pirmiausia reikia pasistengt suvokti, kad tai nėra tokia apibrėžta įrėminta liga, kuria suserga, gydosi, po kiek laiko šimtu proc pagyja ir vėl viskas grįžta į vėžes. Variantų gali būti daug, todėl nusiteikt reikėtų įvariems. Gali pagyt visiškai, gali nepagyt, gali likt polinkis ir atkritinėt kas kažkiek laiko. Tiesiog priprast, kad žmogus dabar toks, ir kaip bus toliau, nežinia, priimt kaip jo būdą.
Dėl manipuliacijos, tai normalu. Depresikai dažnai manipuliuotojai, labiau egocentriški, bet ne savo noru. Tiesiog taip gaunasi, sumišę jausmai, dėmesio tai norisi tai nesinori. Aš, kaip sirgus, prisimenu save blogiausiais periodais, galiu pasakyt - kas ką siūlo, skatina, gėdina, ėda, moralizuoja, saldžiai pataikauja, beveik visada norisi daryt viską priešingai, viskas skamba kaip nesąmonė. Gal sunku suvokt tą jausmą, kai nėra motyvacijos. Nu tiesiog jos nėra, jokiam absoliučiai veiksmui nėra prasmės, ir nesuvokiama kam jį iš viso reikia daryt. Kartais tie veiksmai nukrenta iki kasdienių, tokių kaip atsikelti, nusiprausti ar pavalgyti, ką jau kalbėt apie darbą ar pan. Dar man buvo didžiulė baimė būti be žmonių, bet kartu žmonės ir erzino. Saugiausia atrodė arba žmonės iš panašaus pasaulio, tokie pat depresikai, su kuriais gali elgtis negalvojant apie pasekmes, arba jei kiti, tai neįkyrūs, šalia, bet niekaip nevertinantys mano būsenos. Bet koks bandymas vertint ar primint keldavo erzelį. Ir niekas niekaip nepradeda gerėt kol pačiai galvoj neįsijungia mygtukas kad jau norisi kažkaip iš to bristi. Aišku, kažkiek įtakoja kokie nors pavyzdžiai ar patarimai, bet kai jie vyksta akiraty, savaime, o nėra brukami. Nežinau ar aišku kiek nors ir mano paaiškinimo. Jūs nieko nepriversit ir nepadėsit, kol pats žmogus nenorės. Net ir paprastai fiziškai, kažkiek pasaugot galima, bet vis tiek viskas žmogaus valioj.
Jeigu dar nebuvo ligoninėj, kai kam tenai labai neblogai suveikia pabuvimas.

Manau kad vaistai skirtingai veikia skirtingus žmones. Aš kažkada gėriau vienintelį iš viso kada nors vartotą mano raminamą bromazepamą, irgi po puselę, ir net ne kasdien. Iš pradžių net nežinau, gal kažkiek ramindavo, nes gerdavau užėjus bliovimo priepoliui, tai lyg praeidavo. Bet paskui po kiekvieno išgėrimo bjauriai prislopinta jausdavausi, dingdavo atmintis, paimdavau pieštuką ir užmiršdavau ką norėjau rašyt. Ir panikos vis stiprėjo. Nustojau išvis tas puseles išgėrinėt, ir pradėjo gerėt. Aišku turbūt tik sutapimas, nes tada ir ligoninę pradėjau lankyt.
Bet man pvz ibumetino puselė padeda nuo migrenos, tokios rimtos kur pykina ir akyse dvejinasi ir iš lovos negaliu atsikelt. Tai turbūt kai kurie organizmai jautrūs chemijai. O kiti va saujom geria bele ką, ir nieko, net poveikio nėra

Serotoninas gaunamas ne tik iš ad. Kaip supratau kažkada iš visokių ten gydytojų aiškinimų ir skaitytų knygų, smegenų biocheminė sudėtis, hormonai ir pan. nuolat kinta, gali to pasidaryt per daug, ar ano, ar per mažai kažko. Nuo to priklauso mūsų būsena. Galima dirbtinai prileist tų cheminių medžiagų ir tai neva keičia būseną. O gali būt iš kito galo, tarkim psichoterapijoj, arba kad ir gyvenime, išgyvenant stiprias emocijas, mąstant, žodžiu vykstant intensyviai smegenų veiklai, nuo tos veiklos irgi keičiasi hormonai, jų proporcijos, taigi irgi gali atsistatyti į vietą, nu į geresnę poziciją. Atsistačius tokiu būdu, poveikis išlieka ilgiau, nes susireguliavimas įvyksta derinantis prie organizmo. Cheminiu būdu, nustojus naudot injekcijas, tų hormonų vėl trūksta. Todėl daug kas geriau jaučiasi tik geriant ad, o nustojus vėl pablogėja. Čia taip jeigu buitiškai diletantiškai.
O šiaip vis tiek dar iki šiol nesuprantu, kas tas serotoninas. Nes jis kažkoks sąlyginis terminas, realiai apčiuopiamos tokios medžiagos niekas neišskyrė ir nepaaiškino, jis sugalvotas kaip "tariamai yra".
Papildyta:


Jo, pelyju:)
Būna kartais blogai, tik tas blogumas nesukelia tiek streso, kaip anksčiau. Gal pripratau prie savęs tokios.
Turiu galimybę viską mest ir durnai nesąmonei pasiduot. Bet nėra ryžto ir babkių. Tai turbūt pelysiu toliau.
Nemiegu irgi naktim.

Kliomba,aciu uz atsakyma
as irgi galvoju,kad tas vaistu veikimas priklauso nuo zmogaus organizmo
Ir dar as siaip bijau visokiu vasitu,kai paskaitau salutinius
Ir AD bijau,nes kai pamenu ta busena poros savaiciu,kol isivaziavau su jais tai brr