QUOTE(kliomba @ 2016 03 04, 01:19)
Na, pirmiausia reikia pasistengt suvokti, kad tai nėra tokia apibrėžta įrėminta liga, kuria suserga, gydosi, po kiek laiko šimtu proc pagyja ir vėl viskas grįžta į vėžes. Variantų gali būti daug, todėl nusiteikt reikėtų įvariems. Gali pagyt visiškai, gali nepagyt, gali likt polinkis ir atkritinėt kas kažkiek laiko. Tiesiog priprast, kad žmogus dabar toks, ir kaip bus toliau, nežinia, priimt kaip jo būdą.
Dėl manipuliacijos, tai normalu. Depresikai dažnai manipuliuotojai, labiau egocentriški, bet ne savo noru. Tiesiog taip gaunasi, sumišę jausmai, dėmesio tai norisi tai nesinori. Aš, kaip sirgus, prisimenu save blogiausiais periodais, galiu pasakyt - kas ką siūlo, skatina, gėdina, ėda, moralizuoja, saldžiai pataikauja, beveik visada norisi daryt viską priešingai, viskas skamba kaip nesąmonė. Gal sunku suvokt tą jausmą, kai nėra motyvacijos. Nu tiesiog jos nėra, jokiam absoliučiai veiksmui nėra prasmės, ir nesuvokiama kam jį iš viso reikia daryt. Kartais tie veiksmai nukrenta iki kasdienių, tokių kaip atsikelti, nusiprausti ar pavalgyti, ką jau kalbėt apie darbą ar pan. Dar man buvo didžiulė baimė būti be žmonių, bet kartu žmonės ir erzino. Saugiausia atrodė arba žmonės iš panašaus pasaulio, tokie pat depresikai, su kuriais gali elgtis negalvojant apie pasekmes, arba jei kiti, tai neįkyrūs, šalia, bet niekaip nevertinantys mano būsenos. Bet koks bandymas vertint ar primint keldavo erzelį. Ir niekas niekaip nepradeda gerėt kol pačiai galvoj neįsijungia mygtukas kad jau norisi kažkaip iš to bristi. Aišku, kažkiek įtakoja kokie nors pavyzdžiai ar patarimai, bet kai jie vyksta akiraty, savaime, o nėra brukami. Nežinau ar aišku kiek nors ir mano paaiškinimo. Jūs nieko nepriversit ir nepadėsit, kol pats žmogus nenorės. Net ir paprastai fiziškai, kažkiek pasaugot galima, bet vis tiek viskas žmogaus valioj.
Jeigu dar nebuvo ligoninėj, kai kam tenai labai neblogai suveikia pabuvimas.
Ačiū, Jūs labai daug gerų minčių pasakėte ir sudėliojote... Tikrai stengiamės nespaust, nepatarinėt, neįkyrėt, aišku visaip kartais nutinka, bet iš esmės esam tokie "visada ant ryšio", kad jei tik nori-skambink, rašyk, atvažiuok bet kada, išklausysim, sakyk, ko nori, kuo padėti, ką padaryti. Bet kad dažniausiai pasakymas "nieko". Sakau, pradeda šnekėti, kad ieškosis darbo ir greitai "nenoriu, nesugebėsiu, neina". Motyvuojančių pavyzdžių aplinkoje daug, bet man atrodo, kad kartais ji tarpe artimųjų jaučiasi niekam tikusia, nes visi yra užsiėmę, aktyvūs, kabinasi į gyvenimą ir t.t., o tada ji slepiasi, lenda į kiautą. Nors niekas niekada nėra net žodžiu užsiminęs apie tai ir išvis net negalvoja taip...
Man atrodo, kad kaip tik turi lipti per save ir bent po mažą žingsnelį kažką daryti, padarysi vieną darbą-pamatysi, kad išėjo, pagalvosi "nugi galiu ir aš", padarysi kitą ir taip po truputį... Bet tai jei pasakysi jai taip-neįtiksi, gausis spaudimas, sakys, kad nesuprantam. Nors aš pati sunkų etapą išgyvenau: skyrybos, finansinės problemos, gėriau ir vaistus, lankiausi pas psich., bet aš visad sakiau sau, kad man nėra nieko neįveikiamo... O ji jaunas žmogus, pažiūrėjus išvis neturintis realių problemų, bet taip sunkiai sekasi...
jei padejo siandien imsiu ir as porcija,nors as uzmiegu tai per max 15 min.tik sokineju nakti po 100 kartu 
ziurek ir issikapstysiu be AD gal bent si karta,ana kart vistik pvyko 
o tai Nidulia tu kai geri AD jautiesi aplamai normaliai? tai tai AD kaip cukrinukam insulinas tiesiog iprastas dienos vaistas ir tiek 
