Depresija

Tai va aš ir sakau, kad kažin, ar čia gedulas tai, kad nuolat mintyse. Iš namų išsitysiu tikrai daugiau dabar. Ir net NORIU kartais kokio koncerto, knygos ar pan. Nors man gan ilgai buvo, kad, pvz., negalėjau filmų žiūrėt. Toks kaip neleidimas pačiai sau atsipalaiduot, pramogaut. Nors su kitais žmonėm nuo pat pradžių galėdavau, kad ir su kalte, kažkur išeit. Apskritai, tokio, kaip ryškaus, sunkaus gedulo man nebuvo. Jis toks po truputį. Keista, kad mažesnius sukrėtimus išgyvenu daug skaudžiau. Bet, manau, nes jie ištinka staiga, o tėčio netektis nebuvo netikėta, būta pakankamai laiko susitaikyt, be to iki smegenų jau buvo atkeliavęs suvokimas, kad geriau nebesikankintų.
Kassavaitinė draugė bandė kartą naršyt dėl mano aprangos. Bet, pamenu, kaip ir po netekties buvo trumpi periodai, kai rengiaus ne vien juodai. Išvis aš į tai žiūriu, kaip į savastį, savo kailį, patogumą. Nereik derint rūbų kruopščiai, juodų daugiausia pasirinkimo, prie visko tinka ir pan. Galop, tiesiog įprotas ir man tiesiog gražu. Nors ta `draugė` nepriėmė tokio ats. Po to pripažinau, kad giliau kapstant, galbūt kažką ne visai gero reiškia. Bet mano akim juodi rūbai tikrai nelygu gedulas. Mane kaip tik balti gąsdina. Kadais galvodavau, kad mėlynai apsirengęs žmogus man atrodo toks daug liūdnesnis ir gedulingesnis, nei juodai. Vengdavau pirkt elementarių daiktų ar maisto produktų su pakuotėm, kuriose yra nors kiek mėlynos. "Draugė" įvardino tai kaip obsesiją. Turbūt. Bet tai praėjo.
Aš čia dalinuosi "draugės" mintim forume labiau tam, kad pati geriau susivokčiau, ar taip ir yra, kaip sako, ar ne.

o tu su savo kassavaitine drauge susitinki visada karta per savaite? man patare nesusitikinet,kad nekrapstyciau savo " voties" dar giliau,bet db kai AD netiko,o dar ir grizau prie rukymo jauciu reiks grizt pas ja kazkaip neberandu kelio issikrapstymui is sitos busenos gal antradieni pakeitus AD bus geriau tada gal vel meginsiu truputi reciau susitikti

Šventas naivume.

As esu tikra, kad sapnai yra grynai vidinis reiskinys, be rysio su kitais zmonemis ar kitais pasauliais.


Tu i ja investavai labai daug jausmu, kazka ji tau atstojo, kazka kompensavo. Liko tustuma, kurios dar nemoki uzpildyti. Uztat ko gero toks ilgesys.

Gera drauge!


Nesigundyk, nereikia tau to brudo.


Susigundei... Man metus rukyti nebuvo fiziniu lomkiu. Kaip tik, fiziskai tapo tik geriau. Kankino tik noras rukyt, ir gal nervingumas kazkiek kuri laika.


Zinok, as irgi labai megau juoda, ir masciau kaip tu. Patogu, lengva derinti, grazu ir t.t.
Nuosirdziai neiziurejau rysio su savo dvasine busena.
O va dabar pageriau AD, islindo kazkiek galva is duobes, ir ka manai? Uzsinorejau spalvu! Ir ne bet kokiu, ryskiu, margu, kuo daugiau!
Tai bus ko gero vistik susije...

Pavydziu as jums savaitiniu draugiu. Jauciu, kad ir man labai reiktu. Nes bendros praktikos gydytoju, jauciu, neuzteks. Kad ir su tabletem.

Beje, vakar labai nusivyliau gydytoja, ir daug galvojau apie cia skaitytas jusu mintis, kad niekas tavo vidines busenos neiziures. Supras tiek, kiek pats pasakysi, o pasakysi tiek, kiek pats suvoki ir kiek leis susidares rysys su klausanciu asmeniu. Net nuo momento nuotaikos priklauso.
Zinia, cia nekalbu apie psichines ligas kur zmogus prarades rysi su realybe ar minciu grandine baisiai originali.

Tiek po pirmos konsultacijos su kitu gydytoju jauciau vilti ir zingsni i prieki, link sprendimo, tiek dabar norisi grizti i savo urva, vel uzsitempti kauke ir niekam nieko nebepasakoti ir neberodyti.

Nors protu suprantu, kad man tiesiog reikia tinkamo specialisto.
Papildyta:

Kodel? Kad tiki, jog drauge pades ar del kitko?

Pries 2.5 m mire mano mociute. Labai isgyvenau. Jauciausi artimesne ir mylimesne nei mamos. Keletą kartų sapnavau ją. Ji labai sirgo ir visi zinojom, kad gyvena istisuose skausmuose, kad isejus nebesikankins. Su ta mintim ir gyvenu. Kad jai ten geriau. Prisimenu grazius dalykus, del ko ja mylejau ir del ko ja mylejo visi kiti. Kartais prisimenu stiprioj emocijoj, nurieda asara, pagalvoju, kaip butu, jei dar butu ji gyva. Bet turbut tos busenos vadinamos paleidimu, kad isejo ir zinau, kad negris, esu dekinga, kad BUVO.

-Aš irgi taip aiškinu, bet kartais tie košmarai būna tokie dažni ir ryškūs, kad keletą dienų galvoju, ar ten tikrai buvo sapnas. Ir, žinai, jei kaltų į galvą kas nors kasdien "tu durnas, tu durnas, tu durnas", galop gali tikrai patikėt. Kažkaip pan. ir šiuo atveju man - suklustu. Ir galvoju, o gal tikrai ne tik mano pasąmonė čia.
--Tikriausia. Tą ir "draugei", kaip minėjau, pripažinau, tik norėjau greičiau rišti tą temą. Dar sunkiau po tai knaisiotis man buvo, nei apie egzistencijas. Man kiek po to sukrėtimo buvę gal porą trumpų periodų irgi esu vaikščiojus gan spalvota. Bet šiaip tie juoduliai mane nuo vaikystės traukė. Pastelinių spalvų drabužiuose niekad netoleruodavau. Kažkur skaičiau, kad tas ryškumas (psichė tai įvardino kaip ryškumą, nors man pačiai taip neatrodo - juk juoda ir žemės spalva, kurią tai mėgsta lietuviai), kad ryškumas aprangoj reiškia silpną asmenybę, kuri tą silpnumą bndo kompensuot apranga, ala dėmesiu. Suprantu, kad vasarą tie juoduliai, ypač šilkiniai (ar sintetiniai) traukia akį labiau, tai turbūt tikrai galima traktuot kaip kokį dėmesio trūkumą. Bet šaltesniu periodu gal kad man tai taip įprasta, neatrodo, kad čia taip atkreipiu į save dėmesį. Kaip tik lyg pranykstu.
Ji sakė, kad psichiatrė kortelėj įrašius pastebėjimus dėl juodos aprangos... Pamenu, kadais stengdavaus kažkiek susiimt prieš einant pas psichę ir specialiai kad ir šaliką ne juodą pasirišt. Vėliau tapo "savesnė" ir mečiau tą durną apsimestinį įprotį. Žygiuoju pas ją taip, kaip pas bet ką kitą.
Ai, dzin. Ir "draugė" sakė, kad nebūtina kažką tuo klausimu keist, tik kad norėjo atkreipt mano pačios dėmesį į tai, kad kiek tai apmąstyčiau. Tai va. Apmąsčiau. Kas iš to, nžn.
---Aš nuo jos dabar mėnesį atostogausiu. Žinot, šita tikrai pasitaikė tokia laiku ir vietoj man. Manau, galiu įvardint, kad per mm, per mm kažkiek padeda. Tik tam turėjau atlankyt pusmetį, kad tą pajusčiau.
O tavęs nenukreipia pas "draugę"? Jei jauti, kad to reik, juk gali pati nusikreipt. Kitos yra tą darę.
Nusivyliau neseniai ir aš. Ne konkrečiais medikais, bet jų mase. Dažnai naktį klausau MR. Vienoj laidoj kalbėjo buvusi psichoterapeutė, dabar auginanti kelis vaikus. Ji taip drąsiai išsitarė, kad maždaug, siaubas, negaliu suvokt, kaip ten kitiems taip pasidaro... Ten buvo kalba apie sunkias būsenas, galbūt ir rimtas psichikos ligas. Bet mane nutvieskė labai baisus suvokimas - juk net teoriškai sunku suprast, tai kaip gali "išoperuot" praktiškai...
----Todėl, kad ką tik keitė gydytoją, - dėjo viltis į NAUJĄ gyd. Ėmė dėt viltis į vaistus, kurių nei nebuvo pradėjus gert. Pradėjo gert porą dienų - jau svajoja apie kitus, kuriuos pradės gert, pvz., antradienį, tarytum nuo jų negali būt dar blogiau, ar tas pat, kaip nuo jau geriamų. Atrodo, op, nuėjai pas psichiatrą, išgėrei ratuką ir problem solved.
Jokiu būdu neturiu omeny, kad žmogus turi gerti vaistus su žiauriais šalutiniais poveikiais. Bet, turbūt, supratai, apie ką aš.

kodel? nicht man labai patinka tavo kritika ir tavo stiprumas.rezk tiesiai as priimsiu ir apmastysiu

Tai visai kas kita...
Mane taip pat lanko tik gražūs prisiminimai, dėkingumas, kad buvo būtent tas žmogus, o ne kitas. Niekad nesu verkus dėl šios netekties. Pamenu, tik kaip siaubingai kriokdavau pasislėpus, kai sužinojau, kad jau pabaiga. Tada dar jis nebuvo didelėse kančiose. Net linksmas būdavo, skaitydavo knygas ligoninėj, kurias nešdavu.
Sakiau psichei, juk net neverkiu. Ji sako, kad tai kitas levelis, gilesnis liūdesys. Gal.
Ar norėčiau kad grįžtų? Ne. Nėr jokia laimė būt šioj žemėj, tuolab, mirt kančiose nuo vėžio. Ar ilgiuosi? Nežinau. Tai nėra tas ilgesys, kaip kad nori, kad tas žmogus sėdėtų šalia. Bet kažkokios kitos dimensijos, matyt, yra.

Siaubas, kokius postus vėl vemiu. Praščajtie.
Papildyta:

Parašiau poste žudikams. Tikies greito rezultato, o taip vargiai bus.

Night,
Kodel kas kita? Ka matai kitaip?
Ar kartais nera taip, kad savo liga perdaug sieji su teciu, netiesiogiai ji "kaltini" del to, kaip dabar jautiesi, ir butent tai neleidzia tau jo tinkamai paleisti?
(cia siaip mintis, gal visai ne i tema)

Todėl, kad pan. kaip tu, nupasakoja žmonės, netekę artimųjų, kuriems gedulo niekas `neprikištų`. Ir, manau, kad va tokia ir turėtų būt sveika reakcija. Ar buvo kada, kad, pvz., nepajėgtum nei pagalvot, kad žiūrėti filmą yra normalu, suvokdama, kad mirusiam to liūdesio visai nereikia, bet pati nepajėgtum pramogaut ir net galvot apie tai? Čia matau skirtumą.
Be to, sako, kad verkti jau yra daug. Tai ir rodo "paleidimą".
Nors šiaip, kad ir kokie santykiai, esu linkus manyt, kad vis tiek tėvai yra artimesni žmonės nei patys geriausi seneliai.
Man tai buvo pirmo tokio artimo žmogaus - šeimos nario netektis. Dalinai ir psichai dėl to pateisina užsitęsusias sielvarto būsenas.
Papildyta:
"Ligos" su tėčiu tikrai nesieju. Ir net esu tikra, kad jei ne kiti vėliau sekę pastovūs ir ilgalaikiai stresai, nebūčiau sugriuvus taip morališkai. Be to, esu "sirgus" depresija ir anksčiau (tą psichuškėj sakė) ir tai nebuvo susiję tiesiogiai su tėčiu. Tik tada lyg ir ne taip sunkiai, o gal ir išvis ten buvo nerimo sutrikimas, ne depresija. Žodžiu, kažkokį polinkį turėjau ir tebeturiu. Nėr ką kaltinti, kad tokia esu.

Aciu,taip tu teisi ir net labai,bet siandien isgeriau 2 ltr vandens,nes jau nebuvo is ko vemt,vyras i tulika nunese neturiu to vaistu lapelio nes esu labai itaigi,taigi nezinau salutiniu poveikiu,ju neskaiciau ( specialiai) bet miegojimas o tiksliau atjunginejimas 20 val per para is isvevimas visos saves nu. nera normalus, aciu uz nuomone tau,skauda cia visom bet yra blaiviau mastanciu ir ju nuomone man labai idomk ir vercia pagalvoti,gal tikrai nesuvokiu kad tai. nera sloga ir kad per savaite. nepraeis bet lauzau save kol kelia rasiu ACiU TAU

Skaityt šalutinių tikrai nereikia, ypač tau. Nebegerk šitų vaistų, tokie šalutiniai tikrai nenormalu, taip neturi būt.