Sovietinio konclagerio spindesys ir skurdas

tai čia apskritai nieko tokio ir į persekiojimą neįsirašo - kviesti vaiką ant kilimėlio dėl jo sąžinės reikalų?

Ta prasme ES atšaukė monarchiją ir įvedė komunizmą? neterko girdėti. Karalienė kaip tik ruošiasi švęsti didelį jubiliejų šiais metais.


p.s. aš prisiminiau, kur mes buvome susikibę diskusijoje - apie gėjų teises. Kaip manai, gėjai dabar labiau persekiojami ar tikintys žmonės tarybiniais laikais?

Kaip saunu, jus nenorite kelti veliavos, atlikti piliecio prievoles...

O as tarkim nenoriu, kaip mokesciu moketojas, kad mano lesos butu skirtos ne lojaliems salies pilieciams remti. Bet juk islaikom, remiam.

Esme yra tame, kad Pilieciu prievoles ne pageidavimu koncertas, jos istatimiskai apibreztas.

Ir nereikia tai painioti su prigimtine teise i tikejima. Tarp kitko, niekur TSRS istatimiskai nebuvo draudziama ispazinti kokia nors religija. BEt kaip visada dviveideje sistemoje, vienas deklaruojama, kitkas praktikuojama, o trecia galvojama.

Mano ryškiausi vaikystės prisiminimai yra susiję su giminės susitikimais, kurių metu tik ir buvo kalbama, ką mano mama, seneliai, dėdės, tetos patyrė Sibire. Visas jų gyvenimas sukosi ant Sibiro patirties pamato. Ir tie jų pasakojimai ir liūdesys, siaubas, ašaros man įsirėžė į atmintį geriau už bet kokius vadovėlius. Jei jūs, būdama vaikas, girdėtumėt, kad jūsų mama, būdama 3 metukų, tino iš bado Sibire, kad jai ant galvos iš nusilpimo susidarė didžiulė votis, ir visi galvojo, kad ji mirs, nes tremtinių niekas negydė, nepriėmė į ligoninę, kad senelis vientelis buvo paimtas į kolchozą kaip darbingas, ir vienintelis gavo šiokį tokį maisto davinį, o senelė su 5 vaikais seko iš bado, jei žinotumėt, kad pirmais ištrėmimo metais vientelis prasimaitinimo šaltinis, buvo tai, ką rasdavo šiukšlėse: bulvių lupenos ir pan., iš kurių virdavo kažkokią buzą, jūs manot, kad Brežnevo laikų stagnacinė ramybė galėjo užglušinti ir tuos prisiminimus, ir emocijas, prisiversti negirdėti tėvų pasakojimų?

Kiekvienas akcentuoja, kam ką skauda. Vieniems skauda dėl tautos genocido, dėl laisvės atėmimo, kietiems, kad troliku nepavažiuosi už dvi kapeikas ir šlapiankė pabrango.
Kiekvienam savi prioritetai, laimei tik, kad pigios šlapiankės armija mažėja jei ne sąmonės prašviesėjimo, tai bent natūralaus išmirimo dėka.

Jeigu 10 metų laikotarpis su šimtais tūkstančių nukentėjusių tamstai yra trumpas, tada visai blogai su istorine atmintimi. Man teko daug bendrauti su tremtiniais, užrašant jų prisiminimus. Vėliau, kai tie prisiminimai buvo publikuojami, pastebėjau labai įdomų dalyką, kad trėmimą labiausiai nori neakcentuoti ir kuo greičiau užmiršti buvę sovietiniai funkcionieriai ir jų palikuonys. Dainelė visada būdavo ta pati: ai, kam čia prisiminti, seniai buvo ir t.t. Nebus namas, statytas ant supuvusio pamato, geras ir tvirtas.

Ismano gimines absoliuciai nieko neisveze ,net buvau susirupinus kodel,tai senelis saake ubagas buvau is vyro gimines irgi.

Taip, galima priskirti persekiojimui, obettačiau nei ta mergikė, nei jos šeima tuo metu niekaip nesureikšmino to konkretaus įvykio. Tiesiog pakikenom ir tiek to pasipergyvenimo ar traumos būta. Taip, dabartiniu laiku galima būtų prifilosofuoti kaip ten buvo/galėjo būti, kokių ir kiek ilgalaikių pasekmių tai sukėlė, kurios įtakojo tolimesnį tos šeimos narių gyvenimą, o gal net turėjo įtakos asmenybės formavimuisi.
Na bet nebuvo tos dramos, tuo konkrečiu atveju. Kažkam kažkur gal buvo kitaip, bet aš atsimenu tą konkretų atvejį.
Ai, gi atsimenu dar vieną, teta mano ėjo komunijos, apie 1975. Nu ir sėkmingai, nei berniukų, nei mergaičių, nei jokio žmogaus, išėjusio iš bažnyčios po šventės niekas negaudė, nešaudė, o veiksmas vyko Panevėžio bažnyčioje, centre, raudonoje tokioje.

O gal nebūtų labai sunku parašyti tai koks žodis būtų labiau vartotinas? Būtų labai dėkui.

Nedatempia mano domėjimasis istorija iki tiek, jog galėčiau lyginti. Žinau jog senelių laikais buvo to persekiojimo, jie taip pasakojo. Iš tėvų tokių pasakojimų negirdėjau, tai nežinau kaip tuo tarpu buvo, o tuo laikmečiu, kurį aš pati prisimenu, taip pat neteko susidurti su persekiojimu dėl religijos. Aišku, gal tik man neteko, tvirtinti, jog nebuvo negaliu.
Gyvenau per kiemą nuo bažnyčios. Na eidavo žmonės pasipuošę, veidų neprisidengę, tai gal nelabai jiems buvo baisu. Nežinau.

Gėjų Sąjungoje nebuvo Esu girdėjusi, jog tokius priverstinai gydė, bet VBS žinios taip sakė, o kiek pažinojau, tai tiesiog nesiviešino, tai, mano nuomone, buvo blogai. Tačiau kai jau lyg ir galėjo pasiviešinti, taip pat nekažkas gavosi. Netolerancijos apstu ir ne tik gėjams.

Būtų labai įdomu, jei savo patirtimi, nuomone pasidalintų patys žmonės, gimę, užaugę tremtyje. Dar įdomiau būtų, čia man, jei tai būtų patirtys iš 6-9 dešimtmečio.

Taip, istorijos pamiršti nereikia, taip reikia gerbti savo protėvių atminimą. Bet nu jau tik nepasakokit, jog 6-8 dešimtmetyje gimusios matėt, patyrėt visas protėvių negandas. Visos paauglystę, jaunystę praleidote tik liūdesyje, dvasinėse kančiose ir jums saulė nešvietė.

Reika suprasti tuos kuriuos veze, vien todel kad buvo pasiturintis, sis paaiskinimas jus tenkina.

Pokario metais mano brolio teva, KGB sueme ir kankino vien todel, kad jis puikiai kalbejo vokiskai. Aniems tai buvo baisiai itartina. Siaip vyriokas dirbo darbininku Klaipedos celiuliozes fabrike kaip ir jo tevas, kaip ir ne apzele pinigais buvo.

Vežė nebūtinai turtingus ūkininkus ar šiaip pasiturinčius. Vieną iš populiariausių grupių buvo inteligentai: mokytojai, karininkai, net neaukštas pareigas užimantys pareigūnai, kunigai ir t.t.
Netaikau asmeniškai pačiai, bet netrėmė lojalių naujai valdžiai, skundikų, stribų šeimų ir žinoma, kurie tarpukariu niekur nesireiškė. Neturtas ne visada galėjo padėti išvengti trėmimo, artimieji gal visko nesako arba jiems tiesiog pasisekė. Žinau atvejus, kad pakeitę pavardes sugebėjo išvengti to košmaro.

Ir ką? Mano seneliai, jau kartojuosi, irgi buvo Sibiran išbuožinti, irgi vieną vaiką palaidojo ten, kūdikį dar, ir tų pasakojimų girdėjusi n+k panašių, bet jie man, anūkei, tebuvo tik pasakojimai, kažkokie mistiški, kažkokios siaubo istorijos(kaip jaunimui dabar siaubo filmai su zombiais), kurias buvo įdomu paklausyti ir tiek. Dėl tų pasakojimų aš dabar ramiai miegu, nesikankinu, ašaros man nebėga, nes TAI BUVO SENIAI.


O aš rinkau tautosaką, būdama studentė, iš senų kaimo žmonių. Irgi visokių istorijų girdėjau: ir kaip žmonės žydus per karą slėpė, ir kaip lietuviai, taip, taip, tie patys lietuviai arčiau už SS karininkus po trobas lakstė ir bet kokį nepatikusį kaimyną apšmeižę tysė kieman ir šaudė be jokio teismo ir liudijimo. Net dvimečius vaikus... O toks laikotarpis irgi nemažas buvo-5 metai.
Bet dėl to jūs kažkodėl galvos nedaužot? A ko? Vanagaitė knygoje parašė tą tiesą, kurią aš savo ausimis jau girdėjau prieš 20 metų iš bobulyčių...
Papildyta:

Ar tikrai dėl to?
Labai daug žydų šaudytojų pasislėpė tarp paprastų žmonių...

As neanalizuoju,tai mano vaikyste,sakyciau ankstyva,bet buvo man gera,kotletu,meiles,juros netruko,bet neneigiu istorijos,buvo baisiu dalyku,bet daug anksciau nei pamenu.mano mama jau neprisimena,ji 55 gimimo.
Dar del pirmos komunijos,kai as ejau,dave pasimokyt katekizka,maldas,ismokau ir viskas.
O mano vaikui nepavyko pernai,reikejo sventai puse metu vaikscioti i baznycia sekmadieniais,o kai praleido pora kartu,nu gal tris,bet ne is eiles,ismete.atsiprasau,as gerbiu tradicijas ir tikejima,bet taip jau sventai lankyt pusmeti be pertraukoss,nu ne tokie mes,vis tiek paslystam,kokiu reikalu atsiranda....

Dekui, jus labai pagiezingai taktiska. Siap, sia tema galima isvystyti ir pakomentuoti, tik jusu seimos saskaita, Sibire gi buvot...

Dar kokia nors pateisinimo priezasti smurtui pries zmogu sugalvokite.
Siaip jei jis butu zydsaudis ji butu susaude, o ne i Bangu gatve uzdare, Vilniui atitikmuo Vokieciu g. esanti istaiga.
O mano mamos kaimyna nuteise 15 metams, kad per bulviakasi pajuokavo, kai bobos pastebejo, kad ano skirtingi batai. Diedukas smaikstavo, kad vienas nuo Hitlerio kitas nuo Stalino, bet ups, itariu anot jusu ir anas zydsaudziu buvo...