QUOTE(_una_ @ 2017 10 13, 00:35)
Pamenu, kad protestuojama prieš šį spektaklį buvo Prancūzijoje, rodos ir Lenkijoje, buvo įdėti repeticijų (ar spektaklio) įrašai, nuomonę tikrai buvo galima susidaryti (ne tik šis to režisieriaus spektaklis kontraversiškas, ir daugiau jų itin šokiruojančių yra). Mane tuo metu labai sužavėjo akademinis jaunimas, kuris neburbėjo, kaip maniškė karta tyliai virtuvėje, o nepabijojo išeiti į gatvę ir išsakyti savo nuomonę, nors tikrai žinojo, kad žiniasklaida bandys pateikti juos kaip tamsybininkus, atsilikėlius, fanatikus.
Mirtis daugelį gąsdina. Anksčiau žmonės pripažino tradicijas ir aiškiai žinojo, kaip dera elgtis susidūrus su mirtimi. Dabar dauguma stengiasi išsisukt nuo akistatos su šiuo neišvengiamu faktu, nežino, kaip bendrauti su mirusiojo artimaisiais, ir bendrai vengia prisiminti, kad visų anksčiau ar vėliau laukia tokia pat pabaiga. Labiau atjaučia ir linkę apsilankyti šermenyse tie, kurie jau yra palaidoję savo artimuosius. Tai gal iš čia ir noras pasiteisinti neatidėliotinais darbais, nepakankamu artimumu mirusiajam?
Aš ir pamenu pagyvenusių burbėjimus. Dar internetinius komentarus. Nors į pastaruosius, gal reiktų mokėt nekreipt tiek dėmesio.
Dėl mirties man pasirodė, kad tikrai žmogus tiesiog nevertinamas. Buvo toks akivaizdus žestas... Dėl pačio vykimo - juk neprivaloma, čia toks "visi taip daro", taip "reikia". Per tėčio laidotuves ir pati darbovietei pranešiau, kad šeimoje nelaimė, todėl nebūsiu darbe tą ir aną dieną. Ir viskas. Nežinojo kontaktų, kitaip būtų atvykę. Bet man tie žmonės nebuvo tokie artimi, ir net jokie mano draugai nežinojo, bet aš manau, kad tokiom akimirkom viso to dėmesio nereikia, jis tik labiau slegia, noris pabūti ramiau. Jei būta artimų su iškeliavusiu, tada suprantu, kad JIE NORI atsisveikint. Nes tas iš pareigos lankymasis skausmo valandą man toks atrodo, meh. Tai gal ir gerai, kad iš pareigos nevyk, tik tas stumimas kitų...