pražiopsojau Adolfą
Trečiasis šios dienos objektas- budizmo šventykla Kiomidzu. Pastatyta ant milžiniškų 139 polių be vinių. Atspari žemės drebėjimams dėl specialios technologijos.
Buvo tikima, kad, jeigu nuo šios šventyklos pagrindo nušoksi ir išgyvensi (50 metrų aukštis), išsipildys tavo norai. Pasak gidės, šokinėtojų anksčiau netrūko, išgyvendavo 70%. Galgi statiškai verta badyti?
Žvelgiant nuo terasos vis tiktai nesinori. 
Dar čia teka 3 šaltinio versmės. Pirmoji- meilės ir grožio. Antroji- išminties. Trečioji- ilgaamžiškumo. Reikia išsirinkti tik vieną ir gurkštelti. Čia mūsų grupėje vyksta audringos juoko sklidinos diskusijos, ką gerti. Aš pasirenku meilę ir grožį. Andrius- išmintį. Na, kaip sakoma, kam ko trūksta.
Vakarienei keliaujame į Giono kvartalą- legendinis geišų ir jų mokinių maiko rajonas. Pamatome baltaveides geišas, sėdančias į taxi ir išdidžiai vykstančias į arbatines arba į paskirtas susitikimo vietas- uždarus banketus. Daug smalsuolių būriuojasi, laukdami galimybės pamatyti gyvai baltaveidę. Geišų kultūra išsivystė 16-17 a. iš dalies todėl, kad moterims buvo uždrausta vaidinti kabuki teatre. Tada moterys atlikėjos savo artistinius dainavimo, šokio, muzikinio atlikimo talentus pritaikė arbatinių vyriškos klientūros palinksminimui. Vakarienei užsisakome žalių jūros gėrybių. Skanu, šviežia, patiekiama ant susmulkinti ledo užklojus bambukinę servetėlę. Valgoma ant žemės atsiklaupus. Ragaujame ryžių vyno- 17 laipsnių stiprumo salstelėjęs gėrimas. Viskas labai gardu.
Trečia diena Kiote mus pasitinka lietumi.
Vykstame į Auksinį paviljoną. Jo sienos net tokią apniukusią dieną tviska auksu.
Bet turistų vis tiek nemažai, nepaisant oro. Mažutės japoniukės iškėlusios aukštyn rankas su milžiniškais skėčiais kėsinasi išdurti man akis. Apėję sodą, važiuojam į kitą objektą.
Akmenų sodas. Dzenbudizmo šventykla. Aurelijus pasakoja apie dzenbudizmą ir meditacijas. Kaip atsisėsti, ką daryti, kad ateitų nušvitimas. Man pasistojo esminis klausimas- kaip medituojant neužmigti, nes dzenbudistai miega 4 valandas per parą. Bet gidas sako, jog meditacijos miego profilaktikai vaikšto prižiūrintis vienuolis su lazda, kurią panaudoja miego išbaidymui. Pati meditacijos vieta- minimalistinis preciziškai sugrėbliotas žvirgždas su 5 akmenų salomis iš viso 15 akmenų. Iš vieno stebėjimo taško matosi ne daugiau 14 akmenų. Esmė, kad medituojant niekas neturi blaškyti, visos detalės pedantiškai minimalistinės.
Pavaikštome po puikų sodą lietui pliaupiant.
Einame į vietinę kavinukę pavalgyti. Patenkame į išties autentišką neturistinę šeimos įvairių naminių japoniškų makaronų su priedais gaminimo vietelę. Miniatiūrinė senučiukė su vyru žvitriai aptarnauja mus, užpildžiusius pilnai jos kavinukę ir į aukštį, ir į plotį. Jaučiamės kaip XXL dydžio Guliveriai pas liliputus. Jos sūnūs ruošia mūsų patiekalus. Rankų gamybos naminiai makaronai su tofu sūriu, perilės prieskoniu, ir kitokiais aromatingais priedais mus sužavi.
Nuvažiuojame į bambukų giraitę, pasivaikščiojam. Pandų nerandame.
Važiuojame į vakarinį spektaklį. Valandos trukmės pasirodymas turistams apie įvairias japonų meno tradicijas. Truputis teatralizuoto geišų šokio, truputis arbatos ceremonijos, truputis tradicinės muzikos, truputis vaidinimo. Na, vau efekto nebuvo, bet buvo įdomu.
Grįžę į viešbutį einame į tradicinę japonišką pirtį. Atskira vyrams ir moterims. Maudymosi kostiumėlių dėvėti negalima. Nuogos einame į patalpą, kur reikia kruopščiai nusiprausti po žemai sukabintais dušiukais. Sudėtos plastikinės kėdutės atsisėsti prausiantis. Kelionės draugė suabejoja atsisėdimo higieniškumu. Tupiamės. Sudėti 3 buteliukai su japoniškais rašmenis, spėjimo būdu muilinamės gal šampūnu, gal kondicionieriumi, ką ten supaisysi. Apsišvarinusios lendame į baseiną su karštu vandeniu. O jis išties karštas, apie 40 laipsnių ar net daugiau. Ilgai išbūti neįmanoma. Nurasojusiais veidais lekiam patupėti po savo mini dušiukais, nusistatom vėsų vandenį ir gaudom kvapą.
Na ką gi, antra diena Kiote praėjo.
Buvo tikima, kad, jeigu nuo šios šventyklos pagrindo nušoksi ir išgyvensi (50 metrų aukštis), išsipildys tavo norai. Pasak gidės, šokinėtojų anksčiau netrūko, išgyvendavo 70%. Galgi statiškai verta badyti?
Žvelgiant nuo terasos vis tiktai nesinori. Dar čia teka 3 šaltinio versmės. Pirmoji- meilės ir grožio. Antroji- išminties. Trečioji- ilgaamžiškumo. Reikia išsirinkti tik vieną ir gurkštelti. Čia mūsų grupėje vyksta audringos juoko sklidinos diskusijos, ką gerti. Aš pasirenku meilę ir grožį. Andrius- išmintį. Na, kaip sakoma, kam ko trūksta.
Vakarienei keliaujame į Giono kvartalą- legendinis geišų ir jų mokinių maiko rajonas. Pamatome baltaveides geišas, sėdančias į taxi ir išdidžiai vykstančias į arbatines arba į paskirtas susitikimo vietas- uždarus banketus. Daug smalsuolių būriuojasi, laukdami galimybės pamatyti gyvai baltaveidę. Geišų kultūra išsivystė 16-17 a. iš dalies todėl, kad moterims buvo uždrausta vaidinti kabuki teatre. Tada moterys atlikėjos savo artistinius dainavimo, šokio, muzikinio atlikimo talentus pritaikė arbatinių vyriškos klientūros palinksminimui. Vakarienei užsisakome žalių jūros gėrybių. Skanu, šviežia, patiekiama ant susmulkinti ledo užklojus bambukinę servetėlę. Valgoma ant žemės atsiklaupus. Ragaujame ryžių vyno- 17 laipsnių stiprumo salstelėjęs gėrimas. Viskas labai gardu.
Trečia diena Kiote mus pasitinka lietumi.
Vykstame į Auksinį paviljoną. Jo sienos net tokią apniukusią dieną tviska auksu.
Bet turistų vis tiek nemažai, nepaisant oro. Mažutės japoniukės iškėlusios aukštyn rankas su milžiniškais skėčiais kėsinasi išdurti man akis. Apėję sodą, važiuojam į kitą objektą.
Akmenų sodas. Dzenbudizmo šventykla. Aurelijus pasakoja apie dzenbudizmą ir meditacijas. Kaip atsisėsti, ką daryti, kad ateitų nušvitimas. Man pasistojo esminis klausimas- kaip medituojant neužmigti, nes dzenbudistai miega 4 valandas per parą. Bet gidas sako, jog meditacijos miego profilaktikai vaikšto prižiūrintis vienuolis su lazda, kurią panaudoja miego išbaidymui. Pati meditacijos vieta- minimalistinis preciziškai sugrėbliotas žvirgždas su 5 akmenų salomis iš viso 15 akmenų. Iš vieno stebėjimo taško matosi ne daugiau 14 akmenų. Esmė, kad medituojant niekas neturi blaškyti, visos detalės pedantiškai minimalistinės.
Pavaikštome po puikų sodą lietui pliaupiant.
Einame į vietinę kavinukę pavalgyti. Patenkame į išties autentišką neturistinę šeimos įvairių naminių japoniškų makaronų su priedais gaminimo vietelę. Miniatiūrinė senučiukė su vyru žvitriai aptarnauja mus, užpildžiusius pilnai jos kavinukę ir į aukštį, ir į plotį. Jaučiamės kaip XXL dydžio Guliveriai pas liliputus. Jos sūnūs ruošia mūsų patiekalus. Rankų gamybos naminiai makaronai su tofu sūriu, perilės prieskoniu, ir kitokiais aromatingais priedais mus sužavi.
Nuvažiuojame į bambukų giraitę, pasivaikščiojam. Pandų nerandame.
Važiuojame į vakarinį spektaklį. Valandos trukmės pasirodymas turistams apie įvairias japonų meno tradicijas. Truputis teatralizuoto geišų šokio, truputis arbatos ceremonijos, truputis tradicinės muzikos, truputis vaidinimo. Na, vau efekto nebuvo, bet buvo įdomu.
Grįžę į viešbutį einame į tradicinę japonišką pirtį. Atskira vyrams ir moterims. Maudymosi kostiumėlių dėvėti negalima. Nuogos einame į patalpą, kur reikia kruopščiai nusiprausti po žemai sukabintais dušiukais. Sudėtos plastikinės kėdutės atsisėsti prausiantis. Kelionės draugė suabejoja atsisėdimo higieniškumu. Tupiamės. Sudėti 3 buteliukai su japoniškais rašmenis, spėjimo būdu muilinamės gal šampūnu, gal kondicionieriumi, ką ten supaisysi. Apsišvarinusios lendame į baseiną su karštu vandeniu. O jis išties karštas, apie 40 laipsnių ar net daugiau. Ilgai išbūti neįmanoma. Nurasojusiais veidais lekiam patupėti po savo mini dušiukais, nusistatom vėsų vandenį ir gaudom kvapą.
Na ką gi, antra diena Kiote praėjo.
Ketvirta diena Japonijoje.
Ryte sėdam į traukinį, vykstantį į Kanadzavą. Beje, visi traukiniai turi savo vardus. Mūsiškis vardu Thunderbird ( griaustinio paukštis). Po poros gerų valandų pasiekiam tikslą. Įsikuriame viešbutyje. Kambaryje stovi masažinis fotelis su valdymo pulteliu ( nemokamai), taip pat gal jau laikas papasakoti ir apie įžymiuosius japoniškus unitazus. Nuolatinai šildomas tualeto sėdėjimo kraštas. Apsiplovimo funkcijos- iš priekio, iš nugaros, reguliuojamas srovės stiprumas. Vandens nuleidimo garso valdymas. Žodžiu, pirmą kartą atlikus reikalus dar oro uosto wc ilgai stebeilijausi į visus tuos mygtukus ant klozeto valdymo pulto. Blyn, galvoju, ne tą paspausiu, tai dar išklizmuos mane.
Kanadzava- miestas vakarinėje Japonijos dalyje. Einame pasivaikščioti. Japonijos mastais tai mažutis miestelis, maždaug Vilniaus dydžio. Kanadzavos balta pilis, apsupta rausvų sakurų žiedais, mus sužavi. Tai 17 amžiaus turtingo kunigaikščio iš Maedų klano pilis, gražiai atstatyta. Į vidų nėjome, nes jau nebedirbo.
Tada patraukėme link senojo kvartalo, kur išlikę senieji mediniai namai, mažytės porceliano dirbinių parduotuvytės. Pakeliui nusipirkome ledų, kuriuos prie mūsų japoniukė su pincetu padengia tikro aukso folija. Tuo būdu pigiai ir greitai pasidarau sau pusinį auksinį vainikėlį. Gražu, ar ne?
Senovėje Kanadzavos apylinkėse buvo randama daug aukso, kuris buvo naudojamas kaip lako sudėtinė dalis, aukso dulkėmis buvo barstomi maisto produktai ir t.t.
Tada nusprendžiame aplankyti šiuolaikinio meno centrą. Nedaug ten tų eksponatų. Pavyzdžiui, stiklinės lubos, ant kurių papilta koks 10 cm vandens, o žmonės, vaikštantys apačioje, mums, žiūrintiems iš viršaus, atrodo, kaip dugnu slankiojantys jūros gyvūnai po vandeniu.
Arba spalvota siena. Tiesiog. Visas muziejus steriliai baltas. O viena spalvota siena- jau meno kūrinys.
Vakarienei renkamės kavinę, kur tiekia tradicinius japoniškus okonomijaki. Tai iš smulkintų kopūstų lapų kepami blyneliai, su pasirnkamais priedais- jūros gėrybės, mėsa, sūris ir pan. Mes rinkomės, žinoma, su krevetėmis, aštuonkojais ir žuvimi. Stalo viduryje yra skarda, kuri paslėpto dujinio degiklio dėka įkaista ir klientas iš paruoštos tešlos kepasi sau blynelius. Mumis, kaip kvailais turistais, matyt, nepasitikėjo, tai atnešė okonomijaki beveik iškeptus ir ant stalo skardos tik palaikė karštį. Buvo labai skanu. Pas juos įprasta prie visų kavinių vitrinose išdėlioti plastmasinių tos kavinės maisto patiekalų muliažus. Na, būna labai aišku, ką ir kur gali gauti. Netikri valgiai:
Ką gi, manau, šiandienai užtenka. Jei norėsit, rytoj pratęsiu.
Ryte sėdam į traukinį, vykstantį į Kanadzavą. Beje, visi traukiniai turi savo vardus. Mūsiškis vardu Thunderbird ( griaustinio paukštis). Po poros gerų valandų pasiekiam tikslą. Įsikuriame viešbutyje. Kambaryje stovi masažinis fotelis su valdymo pulteliu ( nemokamai), taip pat gal jau laikas papasakoti ir apie įžymiuosius japoniškus unitazus. Nuolatinai šildomas tualeto sėdėjimo kraštas. Apsiplovimo funkcijos- iš priekio, iš nugaros, reguliuojamas srovės stiprumas. Vandens nuleidimo garso valdymas. Žodžiu, pirmą kartą atlikus reikalus dar oro uosto wc ilgai stebeilijausi į visus tuos mygtukus ant klozeto valdymo pulto. Blyn, galvoju, ne tą paspausiu, tai dar išklizmuos mane.
Kanadzava- miestas vakarinėje Japonijos dalyje. Einame pasivaikščioti. Japonijos mastais tai mažutis miestelis, maždaug Vilniaus dydžio. Kanadzavos balta pilis, apsupta rausvų sakurų žiedais, mus sužavi. Tai 17 amžiaus turtingo kunigaikščio iš Maedų klano pilis, gražiai atstatyta. Į vidų nėjome, nes jau nebedirbo.
Tada patraukėme link senojo kvartalo, kur išlikę senieji mediniai namai, mažytės porceliano dirbinių parduotuvytės. Pakeliui nusipirkome ledų, kuriuos prie mūsų japoniukė su pincetu padengia tikro aukso folija. Tuo būdu pigiai ir greitai pasidarau sau pusinį auksinį vainikėlį. Gražu, ar ne?
Senovėje Kanadzavos apylinkėse buvo randama daug aukso, kuris buvo naudojamas kaip lako sudėtinė dalis, aukso dulkėmis buvo barstomi maisto produktai ir t.t.
Tada nusprendžiame aplankyti šiuolaikinio meno centrą. Nedaug ten tų eksponatų. Pavyzdžiui, stiklinės lubos, ant kurių papilta koks 10 cm vandens, o žmonės, vaikštantys apačioje, mums, žiūrintiems iš viršaus, atrodo, kaip dugnu slankiojantys jūros gyvūnai po vandeniu.
Arba spalvota siena. Tiesiog. Visas muziejus steriliai baltas. O viena spalvota siena- jau meno kūrinys.
Vakarienei renkamės kavinę, kur tiekia tradicinius japoniškus okonomijaki. Tai iš smulkintų kopūstų lapų kepami blyneliai, su pasirnkamais priedais- jūros gėrybės, mėsa, sūris ir pan. Mes rinkomės, žinoma, su krevetėmis, aštuonkojais ir žuvimi. Stalo viduryje yra skarda, kuri paslėpto dujinio degiklio dėka įkaista ir klientas iš paruoštos tešlos kepasi sau blynelius. Mumis, kaip kvailais turistais, matyt, nepasitikėjo, tai atnešė okonomijaki beveik iškeptus ir ant stalo skardos tik palaikė karštį. Buvo labai skanu. Pas juos įprasta prie visų kavinių vitrinose išdėlioti plastmasinių tos kavinės maisto patiekalų muliažus. Na, būna labai aišku, ką ir kur gali gauti. Netikri valgiai:
Ką gi, manau, šiandienai užtenka. Jei norėsit, rytoj pratęsiu.
Vajjjeeej Aistut, ačiū už tokį šykarną fotoreportažą 
Da norėsiu 
Mane žavi jų sugebėjimas išsaugoti savo kultūrą ir laikytis tradicijų
Aist, o ryžius jie valgo baltus ir rudus?
Erendira, ne ką praradai pasakysiu aš tau
Da norėsiu Mane žavi jų sugebėjimas išsaugoti savo kultūrą ir laikytis tradicijų
Aist, o ryžius jie valgo baltus ir rudus?
Erendira, ne ką praradai pasakysiu aš tau
QUOTE(busycat @ 2016 04 12, 16:45)
Aist, o ryžius jie valgo baltus ir rudus?
Baltus. Ir išvirti ryžiai truputį lipnūs ( o ne kaip mes įpratę birius virti), juos patogu valgyti pagaliukais. Dvi savaites, beje, valgėme viską kaip japonai- tik pagaliukais. Net sriubą- pagaliukais išvalgai tirščius, o skystį išgeri tiesiai iš dubenėlio. Iššūkis buvo išsidoroti keptos žuvies kauliukus su pagaliukais, ber pavyko ir tai.
Aha, o ryžiai kasdienis maistas? Nes tadums nesuprantu, kaip jiems viduriai nesukieteja, atsiprasau uz atviruma 
Sveikos 
Zydrynei daug
Aist uz grazù pasakojimà su vaizdais
Na,o mano pilkés seimynélé laikosi puikiai. Katulé rūpestinga mamulé,labai saugo savo mazylius... Bandziau su plansete nufotkinti,bet mazuliù nesimato foto... Pasislépe jos glébyje...
Siandien pavyko is guolio kruvinà palute isimti,tai nepastebéjau to mirusio kūnelio...Reiskias ji jì suédé
Kai truputì maziai ūgtels,tada bandysiu nufotkinti ir FB mūsù grupei parodyti... Nes is plansetés cia nemoku ìkelti foto...
Zydrynei daug
Aist uz grazù pasakojimà su vaizdais
Na,o mano pilkés seimynélé laikosi puikiai. Katulé rūpestinga mamulé,labai saugo savo mazylius...
Bandziau su plansete nufotkinti,bet mazuliù nesimato foto... Pasislépe jos glébyje...Siandien pavyko is guolio kruvinà palute isimti,tai nepastebéjau to mirusio kūnelio...Reiskias ji jì suédé
Kai truputì maziai ūgtels,tada bandysiu nufotkinti ir FB mūsù grupei parodyti... Nes is plansetés cia nemoku ìkelti foto...
Aist smagiai paskaiciau
Zydryne istvermes ir sveikatos . Apkabinu
Busy muset praeitam gyvenime buvai Adolfas (Hitleris?)
Baukide as per tlf irgi metu per radikal.ru
Bandziau tiesiai bet man klaidas meta....
Diinka sveikinu su zingsniu
Apus Gufi pabalsavai uzsiziopsojus is MB fb . Tuoj is savo pabalsuosiu
Tiesa ebay laimejau aukciona su pandoros karoliuku nupirkau uz 9.5£ kai jo kaina pardoj 30£...
Zydryne istvermes ir sveikatos . Apkabinu
Busy muset praeitam gyvenime buvai Adolfas (Hitleris?)
Baukide as per tlf irgi metu per radikal.ru
Bandziau tiesiai bet man klaidas meta....
Diinka sveikinu su zingsniu
Apus Gufi pabalsavai uzsiziopsojus is MB fb . Tuoj is savo pabalsuosiu
Tiesa ebay laimejau aukciona su pandoros karoliuku nupirkau uz 9.5£ kai jo kaina pardoj 30£...
Azu, kad tau liežuvį susuktų triubele, kaip tu taip apie many galejai pagalvoti??
Čia už viena karoliuką su žuvies kaulu tiek? Oho
Sandra sveikatos šeimynėlei
Čia už viena karoliuką su žuvies kaulu tiek? Oho
Sandra sveikatos šeimynėlei
QUOTE(busycat @ 2016 04 12, 17:32)
Aha, o ryžiai kasdienis maistas? Nes tadums nesuprantu, kaip jiems viduriai nesukieteja, atsiprasau uz atviruma
Taip. Kasdienis. Bet kartu valgo įvairiausias šviežias jūros gėrybes, daugybę įvairių rūšių dumblių, daržovių.
Įdėsiu mūsų valgyto maisto kelias foto.
As valgyciau ir valgyciau ta japonu maista 
Teip Busy ta pandora is tiesu brangi, bet labai ant bangos ji cia, na ir man uzsireike, o dabar karoliukus renku, dazniausia arba progom, arba, kad kazka reikstu, turiu smuiko rakra, gavau dovanu valentenkes proga, kadangi sirdeliu nemegstu, padovanojo sita, na ir su reiksme gi ,esu baigus muzika..is LT gryzus nusipirkau dobila keturlapi, kad laime lydetu, o kai sakiau atsivesiu katinus cia nusipirksiu du kaciukus susiglaudusius tokius:
Zodziu susigalvoji sau tiksla koki ir renki, vis kazkas idomesnio
Teip Busy ta pandora is tiesu brangi, bet labai ant bangos ji cia, na ir man uzsireike, o dabar karoliukus renku, dazniausia arba progom, arba, kad kazka reikstu, turiu smuiko rakra, gavau dovanu valentenkes proga, kadangi sirdeliu nemegstu, padovanojo sita, na ir su reiksme gi ,esu baigus muzika..is LT gryzus nusipirkau dobila keturlapi, kad laime lydetu, o kai sakiau atsivesiu katinus cia nusipirksiu du kaciukus susiglaudusius tokius:
Zodziu susigalvoji sau tiksla koki ir renki, vis kazkas idomesnio
