Miestelis žymus savo du kartus per metus vykstančiais festivaliais, kurių metu po miestą tampomi gigantiško dydžio išpuošti lyg šventyklos "vežimai".

Tikima, kad tuose vežimuose gyvena dievai, kuriuos du kartus metuose (pavasarį ir rudenį) reikia apvežioti miesto gatvėmis ir jiems parodyti, kaip gyvena žmonės. Šiuo metu gyventojai ruošia vežimus šventei, kuri vyks po poros savaičių. Einame pažiūrėti, kaip atrodo rudens festivaliui skirti vežimai. Jie tikrai įspūdingo dydžio, labai ryškiai išpuošti, mano akiai artimi ne kiek santūriai rafinuotam japoniškam, bet kiek rėksmingam kinietiškam stiliui.

O čia tie su ragais du atvaizdai ant vežimo šono, pasak japonės gidės, tai moterys su savo tikrais veidais


Takajamos senamiestis labai gerai išlikęs, jaukus savo siauromis gatvelėmis, tamsaus medžio pastatais, kuriuose įsikūrę įvairios parduotuvėlės.


Sakės degustavimas su išsamiu gamybos proceso išaiškinimu sudomina visus. Nors man asmeniškai tradicinis vynuogių vynas priimtinesnio skonio. Sakė truputį stipresnė ( apie 17 laipsnių), švelniai salsvo skonio.

Receptukas paprastas, jei kas norėsit pasigamint sakės


Dar pabandome išsikepti ryžių traputį. Kai žiūri iš už nugaros profesionalui, atrodo labai paprastas procesas, bet kai pabandai atkartoti, gaunasi šūds su bruknėm, pasakysiu jums tiesiai šviesiai.
Vakarienei einame valgyti tempuros. Kavinukėje išsitenkame tik mes. Už prekystalio stovintis virėjas prieš mūsų akis meistriškai tiksliais judesiais gamina iš karto mums visiems vienu metu tempuros gabalėlius- į specialią tešlą mirko krevetes, kalmarą, šitaki grybą, pipiriukus ir kt.produktus, kepa aliejuje ir deda mums į lėkštes.

Iš pradžių abejoję, ar pasisotinsim, iš kavinukės išeiname perpildytais pilvais. Gale valgio, kaip Japonijoje įprasta, gauname miso sriubos.
Šiame viešbutyje, skirtingai nei ankstesniuose, galima eiti į privačią pirtį. Žinoma, yra didelės pirtys vyrams ir moterims, bet yra ir nedidukės, skirtos šeimoms. Jaukiai sulindę dviese į akmenimis padengtą karšto terminio kalnų versmių vandens baseinuką, gėrimės atsivėrusia panorama ir kvėpuojame tyru oru. Žinoma, tai trunka ne ilgiau 15 minučių, 42 laipsnių ilgai neišlaikysi, darosi silpna.
Sėdę į autobusą, vykstame į Macumotą. Ten pamatome seniausią išlikusią ( vieną iš keturių) medinę pilį šalyje. Per savo istoriją pilis nebuvo nė karto sugriauta. Dėl savo juodai dažytos išorės pilis taip pat žinoma Varnos vardu. Spalvų harmonija gniaužia kvapą- juoda pilis, žydras vaiskus dangus, rausvos sakuros, tolumoje baltų kalnų keteros. Vaizdai pasakiški, norisi juos sugerti visus į save, idant galėtumei bet kada prisiminti.


Sėdame į traukinį ir pajudame į Tokiją. Pakeliui pro langą pamojame išnirusiam Fudži baltajam kalnui.
Tęsinys rytoj

