*** Mūsų katytės ir katinėliai ***

Nu,kad aš atrodo niekam nealergiška
Čia greičiausiai dėl darbo,nes baseino zoną tvarkant,tai karštyje,tai vėsumoj visa šlapia vaikštau... Ir dar prie atidaryto lango,nes man ateinant baseino zonoje pilna garų būna...Tad langą prasidarau,kad greičiau viskas isgaruotų...
Na,aš irgi su šluota lendu narvą tvarkyti ir dubenėlius su spec. pirstinėm išimu ir įdedu..

Pirmasis Pilkės video nors ir nekokybiškas,bet FB mūsų temoje...
Galbūt per kompą jums geriau rodys, bet man per planšete mažai kas matosi...

ne pirmas kartas, riek išsisukinėt, o kaip esmę perteikt, jei viską užžvaigždutina?

(: suamodį sronąk sronsak tikyšarap, sageim ėloupžu iairuaiž piat enaM

As galiu parasyt idomaus

Zodziu grizau,

Laidotuves labai grazios, raudu nebuvo, liudnu gedulingu giesmiu taip pat, vienas vaikinas sudainavo net keleta graziu lyriniu dainu kaip - you'll never walk alone; you raise me up; amazing grace. Grojo pianinu lyrines dainas. Dainavo aisku ir norvegiskai. Kalbejo artimieji, pasakojo apie mamos gyvenima, po to kunigas apie Dievo meile. Jokiu liudnu minciu, geri prisiminimai apie isejusiaja.

Ale jautri esu, vistiek keliose vietose isspaudziau asara

Kartą numirė vienas inžinierius ir pakliuvo į pragarą. Po kiek laiko, nusprendęs, kad pragaras, švelniai tariant, nekomfortiškas, užsiėmė veikla: ėmė organizuoti velnius ir kitus mirusiuosius, įrengė vėdinimą, apšvietimą, padorius klozetus, liftus, eskalatorius, kondicionierius...

Po kiek laiko, per eilinį Dievo ir Velnio susitikimą, Velnias tuo pasigyrė. Dievas nustebo:
- Ką? Jūs turite inžinierių? Inžinieriai neturi pakliųti į pragarą, greitai siųsk jį man į rojų.
- Nesiūsiu, - tarė Velnias, - man labai patinka tai, ką jis daro.
- Jei nesiųsi, aš tave nutempsiu į dangaus teismą.
- Ir kaip gi tu ten bylinėsiesi? Gal turi nors vieną teisininką?

Weronica - OMG čiut liežuvio nesusilaužiau kai bandžiau perskaityti iš kairės, o paskum vos kaklo nenusilaužiau kai skaičiau iš dešinės kodėl kaklas lenkėsi skaitant iš kitos pusės nežinau nes skaityti vis tiek nepadėjo
Busy - gražus atsisveikinimas norvegiškai
Varau į Senukus ir pas Erendirą paplepėti kol liežuvio nenusilaužiau

Nu va iškart linksmiau, laidotuvės, pragaras, išsuktas kaklas


Nusipirkau šiandien žirnių daigų ir daigintų spindulinių pupuolių. Ech kad kas dabar kokį palendricos gabaliuką duotų

As dar nieko nenusipirkau, bet ruosiuos pirkti kastonu miltu, grikiu miltu, avinzirniu miltu, balandu, sezamu pastos, neaktyviu mieliu, ciberzoles, raudonuju ir zaliuju lesiu

Vien miltai, fe

Primesk net ne kvietiniai, kas figurai labai gerai

Kruopa su Grikiu meilybės
Apus išradingumas anticenzūrinis

Na ką gi, paskutinis laiškas apie Japoniją.

Jau skrendame namo. Iki nusileidimo Helsinkyje dar 4 valandos. Tačiau, kad viskas būtų užbaigta, papasakosiu apie dvi paskutines dienas Japonijoje. Išsiųsiu šį paskutinį laišką jums, žinoma, jau Lietuvoje.
Iš Tokijo sėdame į taip vadinamą traukinį- kulką Shinkansen.

Andrius matuoja traukinio greitį. Mūsiškis pasiekia 272 km/h. Gali ir daugiau, tačiau iki mūsų norimo pasiekti miestelio santykinai nedidelis atstumas, "kulkai" net nėra kaip įsibėgėti.


Iš Odavaros likusį kelią iki kalnų miestelio Hakone pasiekiame įvairių rūšių "normaliais" traukinukais. Mūsų migdolinių akių kaimynė:

Hakone miestelis, kaip kokie mūsų Trakai, tokijiečiai čia atvyksta savaitgaliais pakvėpuoti grynu kalnų oru, paplaukioti ežeru, pamirkyti savo kūnų karštose versmėse onsen. Mes taip pat laivu plaukiame po Aši ežerą.



Trumpam pavyksta pamatyti įnoringąjį Fuji kalną.

Jis snieguotas, todėl baltuose debesyse tai išnyksta, tai vėl išryškėja.
Hakone apylinkėse pravažiuodami matome vietomis smilkstančius miškų plotus, kai kur keliai uždaryti- ugnikalnis čia buvo išsiveržęs praeitais metais, jis dar alsuoja karščiu ir pilkais dūmais. Užlipame į apžiūrėti atstatytą senąją muitinę- muziejų.


Čia samurajai- žygūnai atnešdavo Imperatoriui žinias iš tolimųjų kunigaikštysčių. Čia kiekvienas, atvykstantis į Edo miestą būdavo kruopščiai patikrinamas, kad neįvežtų ginklų. Ypatingai atidaus tikrinimo sulaukdavo moterys, net plaukuose galėdavusios slėpti ginklus. Kita vertus, Imperatorius reikalavo, kad kunigaikščių žmonos gyventų Ede, o ne su kunigaikščiais savo žemėse. Jei kunigaikščiai sugalvotų maištauti savo žemėse, Imperatorius tuomet bausdavo žmonas. O japonai buvo tikrai išradingi žmonių egzekucijose, mirties bausmių buvo keliolika rūšių, visiems skoniams, taip sakant.
Viešbutyje nueiname į paskutinę karštų versmių pirtį- baseiną Japonijoje. Gulint baseine ir žvelgiant į nediduką sodelį, užuodžiu ugnikalnio iškvepiamą sieros kvapą. Romantika.