QUOTE(Bestygė @ 2016 05 22, 16:56)
Užjaučiu. Turėjau ir aš panašios patirties, tik viskas buvo aštriau ir užsibaigė draugystė po 10 metų bendravimo. Šiaip labai skaudu buvo, nes n metų draugė dėl smulkmenų guosdavos šimtais žinučių kasdien, palaikiau. O kai man buvo labai labai blogai, sulaukiau tik priekaištų. Iki dabar dar nėra tas pats, širdyje ji man liko brangi, bet bendrauti nebegaliu, žinau, kad būtų tas pats, o nebūti savimi negaliu. Dabar, susipažinusi su viena šaunia mergina, moterim, apie savo ligą tyliu. Jau žinau, kad sveikam sergantis nereikalingas, dažniausiai neturėjęs psichikos ligų patirties nesupras ir man jau nebereikia, kad suprastų, turiu panašaus likimo bičiulių, draugių, su kuriomis susipažinau ligoninėse, per ne vienerius metus atsisijojo, viena net labai gera bičiule tapo, tik su jomis galiu pasidalinti tuo, kas mus sieja ir to man pakanka. Ir nieks neapkaltins tada, kad nieko nedarai, nevers mąstyti pozityviai, kai tiesiog reikia, kad jaustumeis reikalinga.
Papildyta:
Tai teikia vilties
Tai vat būtent, aš irgi nebegaliu būti su ja savimi. Ji labai užsikuočino ir aš jau jai netinku. Nors nesu aš ištisai rūškana ar nelaiminga. Juo labiau nevemiu juoduliais. Tą palieku psichiatrei. Bet mane pirmą kartą dėl to atstūmė, kad mano neigiamas požiūris į viską. Nu čia tas pats, jei labai tikintis žmogus aiškintų nuolatos netikinčiam, kaip reikia gyventi ir bruktų savo tiesas.
QUOTE(Night13 @ 2016 05 22, 19:08)
*Idem, tai ko per 11 metų draugai apie tave nesužinoję bus? Manau, žmonės įpranta, kad kai kuriems būdinga labiau apsiniaukt. Depresija - ne depresija, manau, ne esmė.
*Atostogos man buvo kovą. Po jų vairavimai, avarija. Nuo to labai pavargau emociškai. Nu nes gerų emocijų man tai nekelia. Dar darbinės nesąmonės. Bijau, kad ten tik blogės dėl tam tikrų objektyvių priežasčių - į komandą glaudžiau įsilieja dar vienas savininkų šeimos narys, kuris mane tiesiu smūgiu meta į pragarus. O dar tie tokie visokie gilesni dalykai...
Jei pajėgčiau mąstyt, kur link mane lenkia kassavaitinė draugė, būčiau sveikiausias psichiškai žmogus Žemėj. Deja.
*Aš labai slėpdavau viską, ir nuo draugų, ir nuo šeimos narių.
*O tu pabandyk žiūrėt pozityviai
QUOTE(bučkis @ 2016 05 22, 22:02)
meja klause is kur jegu. del vaiku dalinai. o ka jie matys kitaip. dalinai del to, kad tokiu budu atsikabinu nuo savo busenos ir minciu. ir dalinai del to kad kitaip jaisciau kad visai nieko verta esu. tai renku pliusus ka veikiu kur buvau. kazkoki turini gyvenimui. o dalinai ir noriu. noriu zmoniu veiklos, stebiu kitus galvoju. namie tik apie save galvoju. ir nera peno kitom mintim. tai vakar ir muzikos dienose 4 val ir kavine ir muziejus ir draugai ir nakcia grizom. ir jauciu tokiu atveju pilnatve kazkokia. negaliu ypac vasaros savaitgaliu namie gulomis leisti. biesina juodai. ziema kitaip.
Taip, išėjus kur nors geriau pasidaro. Kai pas mane atvažiuoja draugės vaikai, tai pamirštu save ir jokių blogų nuotaikų nelieka. Eini ir darai viską automatu.
QUOTE(Night13 @ 2016 05 22, 23:48)
Nu gal jei `tik` nerimas kitaip. Bet tai aš, pvz., linkus susigūžt (sakė, kad tai nėra labai tipinis nerimautojo požymis, nes dauguma kaip tik iš nerimo nenusėdi vietoj).
Ir dėl saulės aš ateivis. Žmonės vis sako, kad saulė saulė, valio, gerai... O man užuolaidas noris užsitraukt... Šiandien, kokios 15min prabūtos lauke man visai nepatiko. Nors ir kvepia alyvom, žydi kaštonai, jazminai. Jaučiau gerų dalykų. Bet norėčiau vasarą pramiegot meškos žiemos miegu.
Ryt į darbą ir vairavimo mokymasis... Kodėl viskas taip sunku atrodo...
Pavasaris mano mylimiausias metų laikas. Bet šiemet, galima sakyti, aš jo nemačiau.