Depresija

Kasdien po truputi ir po kiek laiko nebus amen

Labai po truputį. Gal tą žingsniamatį susiinstaliuok, bus smagiau. Šuniuką juk pavedžioji, gal bus akstinas 100 žingsnių nueit daugiau (pvz.)? Kiek supratau, ir mačiau, mėgsti valgyt kaloringai ir daug. Man tikrai nuoširdžiai baisoka, kad nepaeisi po kurio laiko.

Kad nuvargsti ir darbe puikiai suprantu,įtariu, nuvargtų ir visai sveikas be antsvorio žmogus, jei didelę dalį dienos ant kojų.


Ufff. Pirmąkart važiavau pas mamą pirmyn - atgal viso 300km. Supratau, kad magistrale važiuot smagu ir nesunku. Bet užteko įvažiuot į Vilnių. O paskui aikštelėj vėl vos mašinos nenubraukiau. Noriu tikėt, kad nesu tame beviltiška, bet nebežinau ar tikiu... Giliai giliai turbūt taip, jei vis dar nepasiduodu...

O šiaip noriu pasiguost depresyvumu. Šiandien gerą pusdienį praleidau su mama ir jos seserimis (na žinot: kapinės = tėvo diena = proga susitikti...). Mama tai ok, puikiausiai sutariam. Net dėl to, kad viena jos seserų užknisa. Sutarėm ir dėl to, kad geriau jau tas kapines būtume lankę dviese. Matyt, ją žmonės irgi vargina, be to aną sav. nemažai svečių turėjo ir jautės fiziškai ne kaip.
O aš supratau, kad mane tokie vyresni žmonės slegia ir varo į depresiją dar labiau su savo kalbom (mamai tai negalioja). Jie nekalbėjo apie kažkokius ten labai liūdnus dalykus. Bet man kuo toliau, tuo labiau akyse temo nuo kalbų apie tai, kaip kas gyvena. Ne tai, kad KAIP TAS IR TAS ŽMOGUS LAIKOSI. Bet ką gi jis daro ne taip. Su kuo pykstasi. Ką brangaus ar pigaus nusipirko. Kas kam ką padovanojo. Kokia bloga valdžia ir kaip viskas brangu (čia apie materiją). okia negraži ano šukuosena, o kitam barzda netinka. Ir t.t. ir pan. Dieve mano... Kai tetulė pasidomėjo mano atlyginimu prie visų išpyškinau: "Ar yra skirtumas kas už kiek pragyvena? Vis tiek visi mirs". Nutilo visi. Bet aš taip nuoširdžiai pasakiau. Po to dar sekė diskusija, kaip čia baisiai galvoju. Bet man taip užėjo, kad tos jų kalbos atrodė tokios baisios, tarytum varžytųsi kieno vaikai geresni. Nors išties jie visi vis tiek mirs. Kame prasmė?
Jaučiuos išvesta iš pusiausvyros nuo tų kalbų. Nereiktų man tokių klausytis, oj nereikėtų. Aš, vadinanti save tikinčia, jau ėmiau pagrįstai sakyt tai tetulei, kad tos prasmės nėra, vis tiek degsim pragare ir nėr ko džiaugtis anei gražiais namais, anei jos ten gimusia anūke. Žinau, skamba taip kažkaip šventvagiškai, ar kaip išsireikšt...

Ar kad man neaktualios tos temos, ar kad nepratus prie tokių, nežinau, kodėl, bet buvo kažkas baisaus tas susitikimas.

Turiu kazkokia zingsniu programa,zingsniu rekordas kai su tavim ejom i ta kalna

Nu bet valgau maista ruosta garu puode,tikrai neriebu.aisku apue bandeles ir kt nesamones tyliu.

Night,
kaip as tave suprantu. pas mane lygiai ta pati beda. plius, be visu tu kalbu, mane kazkaip trikdo garsus kitu zmoniu bendravimas, aisku jeigu dar butelis koks, tai tas bendravimas toks pereinantis i gincus. kaip ir savaitgali buvo, dar ne visi susirinko (senelio truko), o jau spejo susipykti pasiploviau i kita kambari. vienintelis geras dalykas, kad prie manes sikart niekas nesikabinejo ir nekomentavo, isskyrus pora komplimentu, kad isgrazejus ir pailsejus atrodau
taip ir nepasakiau apie nauja darba. zinau, kad nebus jokiu geru komentaru, tik prisigalvos simta problemu, kurios neva kils.

cia jau kaip visad. mano gimine labai nepletkininku. tai mielai paklausyciau blevyzgu. nors suprantu kaip uzknisa ir isigrista ir is tiesu tame jokios prasmes. bet manau del to kad neturi zmones apie ka sneketis. tokiu atveju pletksi i trasa visada eina
Night-tu saunuole ir manau vilciu tikrai turi. jei jai suvazinejai viena tokius atstumus tai puiku. Vasara Vilnius atlaisves, bus maziau spusciu o sekmadiwnio rytai isvis tinkamiausi pamokoms.
nors kai man ta sako labai siuntu.....kodeeel jus manim taip pasitikit jei pari nepasitikiu. as juk zinau kokia as o aiskina is visu pusiu gali iseis. pyktis ima.

Bucki,
Nu pletkus as irgi megstu, bet kai jie tokie labiau neutralus, nepiktybiski, o ne" tas ta padare, nes taip ir anaip matyt (apgavo, pavoge, specialiai ir tt)". Nu toks pastovus varymas labai neskanu, dar su pavydo gaidele, savu ydu visai nematant, ar i aukos pozicija stojant.

taip taip, sakau kad jei taip nuolat tai tikriausiai labai labai greit bloga pasidarytu

Man dėl paryškintų frazių analogiškai...

Iš tikro, išeina, pati ne geresnė esu, jei apkalbinėju. Nu bet kaip prie to priprast aš nežinau... Nesakau, kad jie dėl to blogi žmonės. Bet neturiu bendrų interesų ir n kartų, n metų tai matau. Mamą myliu, ji mane, panašu, irgi, todėl kartais neišvengiami susidūrimai su TAIS žmonėm. Kadais manydavau, kad suaugus suprasiu apie ką ir kodėl jie taip kalba, taps įdomu ir natūralu, pati kažkuo panašiu gyvensiu. Pasirodo, nei velnio.
Ne visi žmonės gali būt draugais. O dar kai skirtingos kartos, dar sunkiau. Ir kodėl jie vis tiek kartais vieni pas kitus važiuoja, nesuprantu.
Nors gal suprantu. Jiems tai priimtina ir nevargina tiek labai, jei tai daro šiaip, kai galėtų būt, pvz., su draugais, ar namie, ar veikt kas patinka. Jiems, tikriausia, teikia prasmę TOKS bendravimas. Neva, kraujo ryšys = prigimtinė draugystė.
Bent man nei velnio ≠. Man atrodo giminių tarpe artimumas įmanomas lygiai tiek, kaip tarp bet kurių atsitiktinių dvikojų.


Bučki, autostrada vairuoti yra paprasčiausia. Mini 1 pedalą ir važiuoji. Mieste gi reikia maigyt net (!) 3 pedalus. Nepamiršt kada kurį, o kada 2 vienu metu. Dar gi, kai mini 2 kartu, svarbu kairio staiga neatleist, nes netoli veža tada. Tame tarpe maigyt ir pavarų svirtį, ypač, jei pavarų dėžė mechaninė (ta svirtis yra daiktas, primenantis vyrišką lyties organą). O dar labai svarbu tinkamai ir į tą pusę, kurią reikia ir kada reikia, sukt vairą. O dar baisiau, kad tuo pat metu reikia ir labai atidžiai dairytis ir kartais pasitaiko momentų, kai reikia staigiai apsispręst. Dilema būna, pvz., tokia: o! dvikojis! ar tegu gyvena, ar jam jau gana??! ar aš noriu į kalėjimą, ar nenoriu? Nu, nes, žinot... Nežinia, kada bus sekanti tokia puiki proga. Nors man tuo klausimu sekasi. Kartais jie tiesiog prašosi po ratais. O dar labiau prašosi įvažiuot kuo didesniu greičiu į jų mašiną. Kuo mašina naujesnė, tuo labiau prašosi.
O jei rimtai, tai jaučiuos šiek tiek ramiau. Dar važinėju su instruktorium. Daug jau pamokų, bet po truputį lyg ir imu jaust progresą. Nesąmonių darau apsčiai, reaguoju neretai per vėlai, bet lyg ir jaučiu, kad valdau lengviau tuos ratus ir mažiau keliu avarinių situacijų.


Va va. Gal ir pavydas, ar kažkas pan., nesuprasi. Kokia prasmė atvažiavus į svečius pasakyt: "O. Tai kodėl chata nesutvarkyta?". Po kiek laiko: "Tau netinka tokia šukuosena; tavo vyras kvailai elgias; mano sūnus geriau mokos, nei tavo; o tu dar braškių nusiravėt negali; o kilimą tai prastą nusipirkai". Ir t.t., ir pan. Nesakau, kad turi girti, bet ar tikrai artimam, mylinčiam žmogui taip svarbu, ar laiku valaus dulkes, pvz., ir ar brangus mano sijonas? Ar jei brangus, būsiu vertingesnis asmuo?
Gyvenimas sunkus.

Night
Ir kaip tu nebijai imt ta vyr lyt organa i ranka?

P.s. ar sunaudojai lauktuves jau ?

Night, dziaugiuosi, kad yra progresas vairavime:)

Tai jis nesikandžioja. Nors aš dar ne visai moku jo patenkint. Vis dar būna, skleidžia nepatenkintus garsus (tipo ne taip maigai, k****).

Valgomas tai taip. O nevalgoma manęs dar laukia.


Ačiū.
Aš labai daug ir atvirai loju, kaip niekas kitas šitoj temoj. Jei užknisu, stabdykit, tik labai nebarkit, aš jautrus daiktas.
Dar pasigirsiu ir čia, kad šiandien buvo didis įvykis mano gyvenime. Pirmąkart pati pyliaus benzino. Istorija nutyli, kad prieš tai mėginau mirt iš siaubo. Ne todėl, kad reikia piltis, o todėl, kad išvažiavau namo, o bako rodmenys ėmė pranešinėt, kad baigias visai, o kur artimiausia degalinė nei nžn. Ačiū visagaliam internetui ir navigacijai, kad mane ten nuvežė. Tuo nuostabūs šie laikai. Prieš pilantis neapsiėjau ir be konsultacijos kurį piltis (nu žinot, 95, 98, iš kur man blondai žinot, ar juos galima maišyt).
Žo, visa tai, pasirodo, lengviau nei išmokt užsirišt batą ar tvardytis nenukepant erzinančio dvikojo.
Džiaugsmu viso to pavadint negaliu, bet ramybe pakvipo. Kad tik neprisikalbėčiau... Nes trūksta dar daug iki kolei galėčiau vadintis ne kelių maniake.

Mano gyveniman šitas įvykis dar neatėjo. Konsultuosiuos, kai prireiks Džiaugiuosi, kad ramiau tau šitoj srity.