Daugiametės gėlės ir dekoratyvinės žolės

vi_, trečioj foto iš tiesų astrancijos, kaip ir antrosios kairiam kampe, baltos. Man jos labai universalios, tiek pievoje tinka, tiek labiau kultūringoj aplinkoj . Sakot evoliucijos mastas didelis? Viso labo 3-4 sezonas pas jus per tą laiką irgi daug visko pasikeitė. 

Nežinau nė prie ko derinti. Netoliese geltonuoja daug šilingės, kuri iš abejų pusių saugoma melsvai violetinių pentinių. Šalia jos vėliau geltoną spalvą perims bitkrėslė, o melsvai violetinį toną duos tradeskantės. Tai geltona sidabražolė keliaus jiems į kompaniją. Na, o oranžinė man kažkaip išbalansuotų spalvas ir primargintų.
Turiu dar mintį jas ištremti į tokį molingą gėlyną, kur šiuo metu jau žiedus krauna oranžinis klemalis, viršuje sūpuojasi vėlgi pentiniai ,tokie violetiniai. Gal spės sugroti savo pasirodymą, iki pražys ežiuolės.

Po lietaus nusvirę iki žemės visi augalai, kurie tik liaunesni. Rūgtis polimorfa nepasiduoda. Kaip pirmametis krūmas - nerealiai gražus.

Nebūtinai nepalinės sidabražolės stačios. Turėjau 'Ron McBeath':
https://get.google.c...cxYwgkb4tSahK1Q
tai pasiramsčiuodama nardė tarp kitų augalų. Man labiausiai tiko persipynus su rugiaveide, kol neiššalo kartu su atrama.
O 'Gibson's Scarlet' buvo labai stačia, tarsi padidinta braškė.

Ačiū už info ir pasiūlymą, bet atspėjote - norisi dabar ir didelio. Susitariau su turgaus gėlininke, kad antradienį atneš 3 metų augintinius. Vis pafotkinkite ir parodykite prašau savo augintines sidabražoles, kad matytųsi, kas gaunasi.
___________________________
Tai ta pati gėlininkė, pas kurią, jei neklystu, kažkada esu mačiusi rūdėtąją rusmenę. Ji man paporino, kad atsisakė šių rusmenių, nes jos yra labai nuodingos. Rytoj parodysiu jai mobiliame telefone, kaip mano išsvajotoji atrodo, ir galiausiai išsiaiškinsiu, ar mes apie tą patį kalbame. Bet knieti paklausti ir SM bendruomenės – ar buvote susidūrusios su rusmenių nuodingumu? Pagal mane, tai jos visos nuodingos, bet jei nėra mažų vaikų ir nuprotėjusių šunelių (katinai, tai visi protingi... ), problemų neturėtų būti? Nesinorėtų savo pievose rasti gėlytėmis susigundžiusių kaimynų negyvų kūnelių... mano pievos dar per mažos tokiems inkliuzams...
____________________________
jot.ka, regis nuo 2012 čia pradėjome rašinėti ir lygintis oudolfinais? 2013 m. man jau prireikė žoliukų, o lig tol garbintieji saulakiai iš pagrindinio augalyno persikraustė į periferinį... Taigis penkti metai judėjimo kažkur... Bent pas mane augalynuose dar net nekvepia išbaigtumu. Aišku, atstumas ir tam tikros aplinkybės, neleidžiančios dažnai lankytis sodyboje, stabdo reikalą, bet yra ir užprogramuotos spragos. Mane labiausiai šiuo metu liūdina faktas, kad dar neužbaigtas augalynas vietomis pradėjo senti... Pradėjo nuo šluotsmilgių: šiemet visiškai nusistekeno 2012 m. sodintos 'Schottland' ir 2013 m. 'Godschleier'. Aišku, sausas pavasaris pagreitino degradavimą, bet jaunesnės šluotsmilgės atsilaikė. Tai kas čia gaunasi? Kad kas 3-4 metus šiuos žoliukus reiks atšviežinti? Kai jų daug, rimtas darbas gaunasi... Kiek žinau, jūs esate patyrusi šiame reikale, tad noriu paklausti: kaip geriausiai tai atlikti? ar po atšviežinimo nepasikeitė augaliukų kokybė? Beje, kitos to paties šviežumo žolės (melvenės, barzdūnai, drėbūnai) senėjimo požymių dar nerodo. Gal tik nekurie smailiažiedžiai lendrūnai kažkokie pasimetę...

Apie rusmenes mačiau TV serialuose, kad padaro iš jų nuodų Bet dažnai rašo "nuodingas augalas", kuris gali sukelti alergiją kai kuriems žmonėms

vi_,  pirmi augalai iš Rasos atkeliavo 2012, visos įvairovės po 1 vienetą . O gėlynai susodinti terasinis 2014, didysis 2015. Taigi kaip ir visai jauni dar. Seniausiai savo vietoje auga kvadratai, nuo 2013 rudens. Tai ir galim paskaičiuot, kiek metų mano šluotsmilgėm. Seniausiom rudenį bus 4. Taigi, jūsiškės senesnės, kad jos trumpaamžės, ir Oudolfas tą sako. Jūsiškes tikrai reikia atnaujint. Prie greitesnio senėjimo tikrai prisideda ir sausoka jūsų dirva. Drąsiai skaidykit, manųjų plantacija atsirado iš vieno nuskurusio egzemplioriaus. 2012 gavau mažą augaliuką, kuris gėlyne išleido vieną smilgą ir atrodė atiduoda galus. Iškasus išskaidžiau į 5 kuokštelius ir sukišau į daržą, be vilties, kad kas nors iš jų išeis. O sekančiais metais žaliavo visi. Vieną atidaviau kaimynei, o iš likusių 4 kerų užsodinau kvadratus ir pasilikau krūvą sodinamos medžiagos gėlynams. Taigi, skaidydama jų tikrai neprarasit, gal tik išmesčiau centrinę kero dalį, kuri greičiausiai sensta. 

Pastelinė, iš jūsų parašymo gaunasi, kad totoriniams kermėkams pas mane per lengva žemė, t.y. per sausa. Na ir nereikia. Maniškės dičkės cefaliarijos gan stabilios ir ant šono nevirto, nors ir gryname lauke stovėjo. Per didelį vėjapūtį lankstydavosi iki žemės, bet po to vėl pakildavo. Tokiais atvejais joms svarbu su galvos plaukais į mažųjų kaimynų drapanas neįsivelti, nes vėliau išpainiojus jos jau pilnai neatsistoja. Išmestos į prastą dirvą, ir dar su didžiuliais lapais, atsitiesė ir toliau klęsti. Neišrankios, reiškia, ir nuožmios.
______________________
jot.ka, ačiū už patarimus. Bet dar liko klausimėlis, o gal 2: kada geriau dorotis su šluotsmilgėm? Pavasarį, rudenį ar belekada? Manyje atsirado tokia mintis – jei užsiimčiau vasarą, neliesti visų kupstų, o tik atgnybti nuo kiekvieno po žalią gabaliuką (viduriai jau visų negyvi) ir pasodinti juos į vazonikus, kur jie turėtų pagerintas sąlygas bei intensyvią slaugą, gi jau rudeniop perkelti į augalyną. Kaip?
Kažko naujo ir jaudinančio neplanuojate? Pas mane kol kas 2 kryptys – žolynų atšviežinimas ir žydinčių inkliuzų pievoje paieška ir pasibandymas. Šiemet pasibandysiu su patagoninėm verbenom. Kitais metais gal ir iki laukinių morkų ar rūdėtųjų rusmenių rankos prieis...
_______________________
Prie Vilniaus savivaldybės įrengtoje klomboje užmačiau, kaip dabar patagoninės verbenos atrodo: žydi jau, žemė apklota ataugomis maždaug 20-30 cm spinduliu. Prieš savaitę maniškės stovėjo pavieniais 30 cm kuoliukais... Šiandien sodybininkė atraportavo, kad jau yra plėtimasis palei žemę, keliami stiebai, yra ir sukrautų pumpurų. Šiek tiek vėluojam... bet ne tiek, kiek paskutinė grupelė, kuri šiandien iš šiltnamio persikraustys į augalyną (daug pridygo, tad liko nepasodinti nupiepę auginukai, kurie su laiku pasitaisė ir dabar gaila išmesti)... Klausimas šias verbenas auginančioms – kokioje stadijoje jos pas jus? Ar ne taip ir svarbu tie vėlavimai, kai žydėjimas vyksta iki šalnų? Aišku, pas vėluojančias krūmo dydis gali gautis mažesnis ir skystesnis... Pirmą sykį auginu jas, tad nežinau, ko tikėtis. Iš foto ne viską suprasi, nes fotografuojant imamas palankiausias apšvietimas ir fonas. Kad joms būtinas tinkamas fonas jau supratau – margame smulkūs žiedeliai paskęs... Savivaldybės klomboje jos kol kas neįspūdingai atrodo...

Yra ir daugiau vėluojančių. Aš šiandien susodinau gal 5 cm aukščio verbenų daigus, tikiuosi, kad patagoninių. Bet jau nebuvo kur dėtis, kokios atvažiavo, tokios. Gal Vilniaus savivaldybės kišenė platesnė, gal laiku didelius daigus sodino. O jeigu šalnos rugsėjo mėnesį, tai maniškės net neįsibėgės. Nereikėjo taip išsišokti su klišiniais augalais. Ir sėklų neprisirinksiu.
Kai dviese verksim, gal greičiau patyrę augintojos atsilieps.

Draugė patagonines rodė ir guodėsi, kad visiškai nekas...

Paguodžiu atseit

vi_, apie šluotsmilgių , kaip ir kitų žolių skaidymą rašo : šalto sezono žoles skaidyti labai ansti pradidėjus vegetacijai arba rudenį, šilto sezono žoles vėlyvą pavasarį iki vidurvasario, bet nejudinti žydėjimo metu. Aš saviškes skirsčiau vienas rudenį, kitas pavasarį, o pačią pirmąją matyt jau link rudens nes žiedynas buvo sausas džiūvėsis. Neįsivaizduoju jūsų sugalvoto varianto, kaip atsignybt nuo seno kero jaunų dalių? Yra tikimybė kad rankoj liks kuokštas, o šaknys žemėj, bet gal ir ne? Reikia bandyt, juk nieko neprarasit, kai turit ne vienintelį kerą. Tik vazonėliuose tai šluotsmilgės vargsta, reikia kad vandens netrūktų.

aš šį pavasarį iš gėlyno iškasiau kelis kupstus šluotsmilgių, išmest buvo gaila, tai prikasiau žemių krūvoj. Aišku nepatiko joms, o aš dar ir nelaisčiau, sadistė...sudžiūvo visos, pagalvojau nu va, dabar jau teks išmest nebegailint, ale birželio galo lietūs prikėlė iš numirusių, naujus lapus išaugino ir žydi kelios trumpos smilgos. Išvada, šluotsmilgės turbūt paprastai neužlenksi.

O planų grandiozinų turiu , dabar kai įvažiavimo ir vidinio kiemo zonos daugiau mažiau suformuotos, reikia pribaigt vaikų kiemą ir šiaurinį namo pakraštį. Bet čia tikriausiai bus pagrindas sumedėję augalai : medžiai, krūmai, taigis, kaip ir netinkama šioje temoje plėstis. Šios temos dalykas - dirvą tarp krūmų užklojantys daugiamečiai, pasodinau žiemes, galuojasi. Tikiu, kad kitąmet jau susiims ir gal net išsiplės, bet šiemet joms ten per saulėta ir per sausa.

šiaurinė namo dalis dar iki galo nesugromuluota vizija, būtų gera vieta pavėsiniam gėlynui, bet kaži ar apžiosiu dar daugiau gėlynų, nei turiu dabar. Tai bus matyt, krūmai ar kvietkai ten kursis.

Mano verbenos ir pasišakoję, bet neaukštos, gal kokių 15 cm. Nepergyvenkite, spės pas visas sužydėti ir sėklų pabarstyti. Dabar po lietaus ravėdama vis randu tokių 5 cm znackiukų vėl pridygusių. Atsižvelgiant į tai, kad toje vietoje žemė buvo kutenta gal porą kartų, reiškia, sėklų atsargos dirvoje pakankamos.

Iš rusmenių gaminamas vaistas digitalis , naudojamas širdies ligoms gydyti. Vokietijoje teko būti pas ūkininką, kuris augina 40 ha rusmenių. Tiesiog nušienauja žolę kelis kartus per sezoną , išdžiovina ir parduoda farmacijos įmonei. Tai jeigu būtų mirtini nuodai, būtų aplink pridvėsusių gyvūnų. Be to, nei vienas sveiko proto gyvūnas neėda to, ko nereikia. Nebent iš bado. Kažkada Lietuvos miškuose augo kukmedžiai, tik buvo išnaikinti dėl medienos. Kadangi su ganyklomis buvo striuka, arklius kartais ganiavai suvydavo į mišką. Tai va, nieko geresnio negaudami, arkliai priėsdavo kukmedžio šakelių ir nugaišdavo. Bet tai juk žmogaus, ne arklio problema. Jei arklys galėtų laisvai rinktis, jis garantuotai nubristų į javus prisiėsti.
O šunys , katės vargu ar susigundytų tokių ėdesiu. Čia jau būtų kaip pasakoje apie trečią brolį Joną, kur ragana liepė arklį šerti mėsa, o katiną žolėmis.

Iš mamos sodo