Uolų tvirtovės. Aplankėme Vranov ir Drabske Svetničky, neskaitant tos, kur yra Teplice uolose. Vėlgi vienareikšmiškai įspūdingesnė Vranov. Gal ne tiek pati tvirtovė, kiek vaizdai į ją ir nuo jos. Būtina paėjėti tą puskilometriuką iki apžvalgos aikštelės ant uolos atplaišos virš upės. Bet mėgstantiems nesukomercintus objektus patiks ir Drabske Svetničky (lankymas nemokamas, tiesa, ir jokios informacijos, užrašų, ką matote, nėra).
Pilys. Kaip minėjau, grožėjomės iš toli. O aplankėme tik dvi: Trocky ir Bezdez. Vėlgi į Trocky labai norėjau, nes dar iš senų kelionių laikų man ji asocijavosi su Čekijos pilių simboliu. Tačiau dabar didžiausi įspūdžiai buvo žvelgiant į ją iš toli. Iš toli, net labai toli (matosi ir už keliasdešimties kilometrų) įspūdinga ir Bezdez - žvalgantis nuo Čekų rojaus kalvų Bezdez kalną mano kinomanai praminė "vienišuoju kalnu", jis mus lydėjo net kelias dienas. Bet pats Bezdez tikrai vertas užkopimo. Tačiau ne pati pilis, o vaizdai nuo jos. Nors buvome lietingu oru, tad matomumas buvo ribotas, bet vaizdai vistiek buvo verti vietos kelionės TOP3. Mažoji juos apibūdino "Kaip iš lėktuvo", o vyresnėliai ypač susidomėję buvo Lietuvai nebūdingu vulkaninės kilmės kalvų kraštovaizdžiu.
Mineralinių vandenų regionas. Jam patyrinėti laiko teturėjome gerą pusdienį, neskaitant pravažiavimų. 3 valandas skyrėme regiono, o gal ir vienam iš Čekijos perlų - Karlovy Varams. Pasivaikščiojome "iščiustytu" (nesuradau lietuviško atitikmens) miesto centru, aplankėme visas kolonadas, išragavome daugumos mineralinių šaltinių vandenis (nebuvome tik prie dviejų, labiau nutolusių nuo centro). Vaikai juokavo, kad pilnai atstatė mineralinių medžiagų balansą savo organizmuose po išprakaitavimų kalnų etapuose Krokonošuose ir Čekijos Šveicarijoje. Beje, Karlovy Varų šaltiniai terminiai - temperatūros svyruoja tarp 40-72 laipsnių, tad atsigaivinti nepavyks. Planavome dar pasikelti į apžvalgos aikštelę ant vienos iš kalvų, bet dėl tvyrojusių karščių (tądien buvo virš +30) nebeliko nei jėgų, nei laiko. O mineralinių vandenų regionas mūsų maršute atsirado dėl Soos rezervato - natūraliai gamtoje trykštančių mineralinių vandens geizerių savo kelionėse mums dar nebuvo tekę matyti, nors keliaujame tikrai nemažai. Pagal aprašymus iš šio rezervato tikėjomės daugiau - vasarą jo pelkės su purvo geizeriais, pasirodo, beveik visiškai išdžiuvusios ir tik kur ne kur likusios burbuliuojančios pelkutės. Visgi tai, kad tiesiog iš žemės gali trykšti ir gazuotas mineralinis vanduo, buvo atradimas ne tik vaikams, bet ir mudviem su vyru. Kartu prie šaltinio buvę vokiečiai irgi aikčiodami pylėsi jo į savo gertuves - vanduo vėsus ir labai skanus. O nakvojome Františkovy Lazne kurorte, bet po jį tik truputėlį pasivaikščiojome vėlų vakarą, nes po karštos dienos labiau norėjosi atsigaivinti vandens parke. Man šis Karlovy Varų ir Františkovy Lazne duetas (yra dar ir trečias - Marianske Lazne - kurortas) savotiškai priminė lietuvišką mineralinių vandenų tandemą - Druskininkus ir Birštoną. Mat Františkovy Lazne žymiai mažesnis ir ramesnis kurortukas.
Urvai. Vėlgi iš daugybės urvų aplankėme tik du. Koneprusų urvai buvo mano sena svajonė dėl garsaus savo unikumo - Koneprusų rožių. O tos rožės nuvylė - jos tokios mažytės, kad nepalankiai atsistojusi net nelabai jas ir temačiau - vėliau ištyrinėjau patogesnėje vietoje atsidurusio vyro darytoje nuotraukoje. Šiaip urvas kaip urvas. Apie Punkvą irgi senai svajojau ir jau kelis kartus nesėkmingai bandžiau patekti. Labiausiai domino plaukimas valtimi požemine upe, bet aplankius daugiau įspūdžių paliko pačios urvo menės su stalaktitais/stalagmitais - vienas gražiausių mano matytų urvų. Beje, priešingai rasai32, man Macochos bedugnė įspūdingesnė iš viršutinių apžvalgos aikštelių, nei iš dugno - matyt, kiekvienam savi įspūdžiai. (Beje, mes automobilį sąmoningai palikome būtent prie Macochos viršaus - iki Punkvos urvų nuo ten arčiau, o trūkstant laiko ar jėgų galima ir keltuvu pasinaudoti, nors mums neprireikė.)
