Bučki, tų minėtų dalykų: makaronų, ir pan., aš turiu.
Ar gyvos... Aš tai gyva. Tik kad neurotikė...
Pastebėjau, tačkė bent kol kas yra pramoga gera man. Ir kažkiek pasimiršta skaudžios, sunkios mintys. Šian skridau autostrada su muzika taip įsijautus.. Ir artimus žmones kitam mieste pagaliau aplankiau. Dukterėčios dukrytei suėjo 2m., o aš dabar tik aplankiau. Žinoma, susitikdavom kartais pas mano mamą kokių švenčių proga, bet taip tikslingai tik dabar aplankiau. Kaip aš jas myliu... O kiek savaitgalių praleidau siaube ir nerimuose, nepašliauždama iš lovos, vietoje to, kad aplankyt tuos mielus artimus žmones...
Nors gal manęs ir netrūko ten niekam, aš nežinau. Bet jaučiaus ilgai paršas dėl to.
Ir dar. Žinot, mane tikėjimas kažkiek tikrai stiprina. Man atrodo, įsisąmoninau tam tikrus, guodžiančius mane dalykus.