Žygiavimas į Didįjį kanjoną yra lygiai atvirkščias bet kokiam įprastam žygiavimui

Dažniausiai žygiuojama į kalnus (bent jau mums taip pasitaiko). Ir iš pradžių kopi į viršų, pavargsti, ir galiausiai smagiai sau leidiesi žemys (nors irgi ne visada, jeigu lipimas status, kartais nulipti būna sunku).
O čia viskas atvirkščiai. Pradedi smagiai ir ilgai leisdamasis žemyn, o jau grįžtant laukia smagiausia dalis

Todėl būtina įvertinti savo jėgas. O tai padaryti nelengva, nes atsiranda papildomų sąlygų - pakilimas virš jūros lygio. Aukščiausia tako vieta - 2 km virš jūros lygio, žemiausia (Kolorado upė) - 760 m. Ir eiti labai sunku! Ypač pirmą kartą! Aš ilgai negalėjau suprasti, kas man darosi, kodėl taip sunku. Žinoma, teko į viršų tempti Mają, bet juk ne pirmą kartą! Bet niekada nebuvo taip sunku. Nors kelias nėra labai status, daugmaž lygus tolygiai aukštėjantis, nėra lipimo, tik ėjimas. Matyt, mažesnis deguonies kiekis taip apsunkina viso organizmo darbą... Kaip jie užlipa į tuos Everestus, neįsivaizduoju...
Žinoma, iki apačios mes nenusileidome. Su dviem vaikais, vienam iš kurių 3 metai, tai būtų neprotinga. Informacijai: kelias žemyn trunka 4-5 valandas. Apačioje, prie upės, yra kempingas, paprastai žmonės pasilieka jame nakvoti, ir lipa aukštyn kitą dieną. Kelias atgal užima dukart daugiau - 7-8 valandas. Žmonės, kurie lipo aukštyn, ėjo labai sunkiai... Aš tikrai labai norėčiau, kada nors, be vaikų
VIDEO
