Nuvargino jau grybavimas - kojos skauda. Šeimai sakiau, kojos į mišką nebekelsiu. Grybų jau sočiai ir džiovintų, ir marinuotų, ir šaldytų, ir draugai apdalinti. Kaip pradedi nuo ryto, tai tik vakare pabaigi. Jau nebėra kur dėti ir valgyti nebenoriu. O į mišką norisi ... Kaip vyras mane graudena: sėdi grybai miške ir prašo - kiek laukti, išdygom, užaugom, paimkit...
Paskutinis grybavimas - apie 160 baravykų ir kibiras raudonikių. Nors ir kirmėlėti baravykai, bet išpjaustom nors žievelę, nepaliekam nei kirminuko - juk patys valgysim. Jei akys net su akiniais nerodo, praeina sūnaus Face control, nepaliks nei vieno kirminuko. Šiaip tai daugiau sukirmiję baravykų kotai, o galvos apysveikės.
labai pažįstama situacija