=^..^= Mūsų katytės ir katinėliai =^..^= - Puslapis 34 - Katės

QUOTE(diinka @ 2016 08 05, 13:11)

alia gerą namą mums Merfė įtaisė, ačiū jai labai

Į sveikatą, svarbu guzikam "kotedže" patiktų

O šiaip, geras tai geras, bet va, kad dar kokia išmiera didėlesnis būtų, tai i pati galėtum susipakuot ten, kai jau visai visai užknistų viskas, užsidaryt ir vašintis šampusiku išdidžioj vienatvėj

Mergiotės, matyt kokios magnetinės audros užpuolė, gal nepyksit, pasidalinsiu Gralkos Kalėdiniu laišku ( jis leido), kažkokia nostalgija apėmė

, Gal kuriai praskaidrinsiu nuotaiką.
Visas, kurių S ir L trumpam išėjo,- nuoširdžiai drąsinu, nenusiminkit,- tikrai pareis. Paatostogaus truputį ir grįš, pamatysit

Gražaus iš šilto jums penktadienio vakaro

Katinėlio Gralio laiškas sesei Fionai
Tyliai tyliai atėjo Šventos Kalėdos...

Labas mano brangi sesyte Fiona. Ach, tas begalinis skubėjimas, lėkimas, namų vertimas ir visokie darbeliai atima tiek daug jėgų, kad tiesiog nepastebim kaip greitai bėga laikas. Tik per šventes ir susimąstai, kad neparašei laiškų, nepakalbinai artimųjų. Todėl dabar, vėlyvą antradienio vakarą, ramiai pritūpiau prie kompiuterio, jaukiai pasiklojau uodegėlę ir leidžiuosi į malonų pokalbį su tavimi, sesyte. Kaip tu laikaisi? Kas naujo ir gražaus tavo pasaulyje? Noriu tau pasakyt, kad esi tikra gražuolė.( mačiau tave ekrane). Tokia solidi pasidarei. Bet, žinai, mes vistik panašūs. Mūsų abiejų tokios didelės akys. Kaip sako mano sausanosiai tik ir žiūrim ką čia iškrėtus.... na, nežinau kaip tu, bet aš tai ir pakrečiu, kad pateisinčiau lūkesčius, taip sakant. Įsivaizduoji, sese, mano namiškiai visai pasiuto,- jie šiemet medį partempė ir prikabinėjo ant jo kalėdų tik tą dieną, kai jau vakare visi susirinko.... O per langą mačiau, kad kituose namuose jau seniai yra. Esu truputį piktas dėl to. Ne, nu tu pagalvok tik, aną kart girdžiu kalbasi, kad kaip čia su ta eglute daryt. Berniukas ( taip mane dabar dažnai vadina) gi šiemet nuvers ir suniokos dar jos žmoniškai nepastačius. O paskui patys krykštauja, kad reikia pastatyt ir greit greit nufotografuot, kad būtų įrodymų,- eglutė buvo... Nepatinka man tokios kalbos. Na, gerai, nukandau lempytes pernai, gerai jau gerai, nurinkau ir sugrūdau pakabintas kalėdytes, nuverčiau tą medį keletą kartų... Bet man gi taip smagu buvo žaisti. O ir dovanyčių ten radau. Na, bet labai nenusimenu, vistiek atvilko tą medį, nekur dėjosi. Prikabinėjo ir kalėdyčių. Spėsiu dar pasilinksmint.....
Šiaip tai mano gyvenimas yra labai įvairus. Esu labai užsiėmęs. Turiu begales reikalų. Kol apeinu visus namus, tai žiū, diena jau ir baigiasi. Tada, galvoji, jau galiu ilsėtis? Toli gražu ne. Dar turiu visus suguldyt. Patikrint ar visi gerai kojas pasidėjo. Rūpinuosi, kad nesušaltų. Jei randu kokį tarpelį tai tol kibinu kol susitvarko. Bet labiausiai aš mėgstu žaisti. Tik visai nemėgstu to daryti vienas. Esu didelis katinas. Nesigirsiu, bet esu galvotas. Žinai, sese, nežiūrint į tai, kad mūsų prosenelis buvo Pavarotis, aš gero balso tai neturiu. Nepaimu aukštų natų ir pats balsas nėra stiprus. Todėl norėdamas išsireikalauti dėmesio, ar, kad su manimi pažaistų, balsu to pasiekti negaliu. O į mano kalbas, pereinančias į nelabai mandagų niurnėjimą, namiškiai kartais nekreipia dėmesio. Užsiėmę, mat, jie...Todėl padariau atradimą ir juo mielai dalinuosi su tavimi. Kai noriu, kad su manim žaistų aš tiesiog kandu. Padarau tokį vampyriuko snukelį ir seguosi sausanosiui į koją, ranką ar pan. Sausanosiai balsus turi. Pirmiausia pasigirsta „la“ septintoj oktavoj. Tada mane pakasinėja, nes nenori, kad nervinčiaus, o tada ima kokį nors žaisliuką ir viską metę su manim pažaidžia. Galvoji pyksta ant manęs? Ne. Nepyksta. Nes mano šeimininkė kartą sakė „ katinas ne vaikiukas, jis pasakyt negali.Todėl dėmesio prašo kaip moka. Jei nuo mažų dienų akių nuo jo nenuleidžiam, žaidžiam, kutenam, tai niekas neturi pasikeist ir jam augant. Nes jis niekaip nesupras kodėl“, - auksiniai žodžiai, ane? Žinai, sese, o dar gerai mokytis iš mažų dvikojų žmogeliukų. Buvo pas mus svečiuose keletą dienų toks bamblys. Šiaip tai man jis nebuvo įdomus, nes kažkaip labai jau svirduliuodamas vaikščiojo. Bet štai ką pastebėjau: mažius prieina prie savo mamytės. Pakelia viršutines letenėles, sako kažkokį keistą „apapa“ ir tada jį paima, pakelia ir dar bučiuką duoda.
Na, žinok, išbandžiau,- veikia. Priėjau prie savo šeimininkės. Atsistojau ant dviejų kojų. Priekinių kojyčių nagus suleidau į šeimininkę, kad tvirčiau laikyčiausi ir badžiau pasakyt tą keistą žodį, bet nesigavo tad sumurkiau. Ir, blusa tu šoklioji, PAVYKO! Mane tuoj pat pakėlė. Tada aš kyštelėjau snukutį ir irgi gavau bučiuką! Dabar visada taip darau. Namiškiai jau išmoko. Bet kai ateina svetimi tai dar kartais nežino, kad noriu apapa ( chi koks juokingas žodis).
Visai nesenai tai aš dar biškutį prisidirbau. Žodžiu, nuvilko mane pas Aiskaudą. Nežinau kodėl, nes esu tikrai sveikas ir jokių negalavimų nejaučiu. Klausyk, sese, mane pamėgino įdėt į tokią dėžę, kurią sausanosiai mandrai vadina transporteriu. Nu va tada tai žiauriai supykau. Supykau ne ką mažiau kaip tada kai iš manęs sumedžiotą paukštuką atėmė. Taigi, apsigręžiau aš toj dėžėj ir kaip dėjau, tai greit viršuj tokios durelės atsidarė ir išlipau piktas. Labai piktas. Na ką, dvikojai parypavo, parypavo, kad berniukas visai pasiutęs, bet nuo vizito pas Aiskaudą manęs tai neišgelbėjo. Susupo į kažkokį dekį ir vis vien nuvilko. Man nepatinka kur nors eiti iš namų. Aš mėgstu tik palakstyt po laiptinę. Nuverst ten vieną kitą vazoną, nuniokot kokią gėlytę. O į lauką aš nenoriu. Turiu balkoną ir ten per stiklą aš puikiausiai pasikalbu su Albertina, kuri ateina pas mane į beržą. Todėl kelionė man nepatiko nuo pat jos pradžios.Kai atėjom į kliniką ten toks juokingai didelis dvikojis turėjo tokį baisiai mažulytį šunytį plonom kojelėm. O aš buvau piktas. Ir piktai, labai piktai pažiūrėjau į juos abu. Aš tik paskui supratau, kad ten gi tai ne daktaras. Tai įsivaizduoji, tas dičkis kaip griebė tą šunytį ant rankų, taip griebė, kad net po striuke paslėpė. Nes kaip tik tuo metu aš nuo savęs dekutį nuspyriau,- man gi nebuvo šalta. Paklaikusiom akim pažiūrėjęs į mane šunyčio šeimininkas maniškės pasiteiravo : „kas čia?“ O manoji tai gi nesuprato apie ką jis ( aš tai iškart supratau, kad apie mane), todėl kuo maloniausiai paklausė „kur?“ „Čia“,nemandagiai parodė pirštu į mane didelis dvikojis. Maniškė,- „katinukas“.... Dičkis akis išprogdino „ jis ką laukinis?“ keistu tonu palausė. Jau, kad supyko manoji, tai net labai nemandagiai atsakė „ ne labiau nei tamsta“....Ir tada nusinešė mane pas Aiskaudą į kambarėlį. O ten dar gražiau. Aiskauda man pareiškė „ na tu ir storas, drauguži“. O pats, kad matytum, kai sėdi prie stalo tai net pilvas išlipęs. Aš jei taip mokėčiau sėdėt, tai mano pilviukas tikrai taip nedarytų..... Pakėliau akis į savo šeimininkę ir, tiesiog mačiau kaip ji, mažų mažiausiai, du kartus mintyse nukando tam daktariūkščiui galvą. Tada pasakė „ jis nestoras gi, jis tiesiog didelis“. Aiskauda priėjo prie manęs ir kažką man padarė, bet nesupratau ką. Tada mane paglostė. Leidau. Pažiūrėjo dantis. Supykau. Padėjo ant kažkokio daikto ir sušvoštė „ohooooo dešimt“. Pagalvojau, pats užlipk,- dar ne taip švokši.... Vis dar pykau. Gerai, kad šeimininkė kalbėdama su tuo nemaloniu Aiskauda vis glostė man nugarytę, tai buvo ramiau. Staiga pastebėjau visai prie pat padėtą kažkokį didžiulį maišą. Atsargiai atsargiai pasislinkau arčiau. Šeimininkė vis glostė. Tik jau ne nugarytę o mano uodegą. Bet man patinka ir kai uodegytę glosto. O tam maiše kažkoks keistas skanumas. Didelias gabalais toks ir toks įdomus. Pagalvojau, pasivaišinsiu. Na, krimstelėjau šiek tiek. Patiko. Susiruošiau papuotaut, jei jau buvau priverstas į svečius važiuot. Staiga girdžiu už nugaros to įkyruolio Aiskaudos balsą: „ O jis pas jus visada taip viską ėda?“ mano šeimininkė, kad supyko net glostyt nustojo ir išrėžė daktariūkščiui,- visai nežiūrėdama į mane.- „ ar jūs pasiutot visi su tuo ėdimu? Didelis katinas gi, normaliai jis ėda. Ryte konservus, vakare jautieną, visą dieną turi sauso maisto. Nieko kito jis ne tik, kad neėda jis jokiu kitokiu maistu nesidomi“ Aiskauda klausydamas ėmė purtytis tarsi šaltiena. Pamačiau kai, trumpam, grįžtelėjau. Nusisukau ir prigriebiau dar gabalėlį to keisto gardumo. Tačiau tuo pat metu išgirdau :“ viešpatėliau, Grali, bandite tu.“ Pripažink, sese, nebuvo mandagu mane viešai taip vadinti. O po to sekė jau visiškai neadekvatūs mano šeimininkės veiksmai. Ji mane, mane,- didelį katiną Gralį,- kuo nemandagiausiai išvilko iš to maišo kuriame vaišinausi, visiškai nesiskaitydama su tuo, kad mėginau į pastarąjį kabintis visomis keturiomis letenomis.. Maža to, stebint, tarsi šaltiena, besipurtančiam Aiskaudai ji man iš burnos išlupo prigriebtąjį gardumą. Tada truputį nusuko man ausį,- iš ko Aiskauda jau atvirai krizeno. Tada susupo mane į dekutį ir, pagaliau, išvežė namo. Galvoji tuo ir baigėsi? Taigi, kad ne, Visą kelią namo man buvo priekaištaujama, kad sulindau į kažkokį šunų maistą O aš žiūrėjau akis išpūtęs ir niekaip nesupratau apie ką čia kalba. Koks šunų maistas. Taigi jei pas daktarą ateina katinas, tai kokio bieso tas daktariūkštis prikrauna vaišių šunims, o ne man,- katinui???? Ir kodėl paskui yra sakoma, kad aš pridarau gėdos???? Jei gėdos ir bėdų prisidirbo Aiskauda. Šiaip ar taip grižau namo piktas... Ai, nu bet ilgai nepykau. Kalėdos gi ateina. Pilna visokių rūpesčių, tai kur čia pyksi. Bet daugiau tai pas tą daktarą neisiu. Nepatiko jis man. Nevaišingas kažkoks.
Žinai, sese, šįkart tai jau labai labai laukiau Kūčių vidurnakčio. Galvojau kalbėsiu. Ir pasakysiu viską ką galvoju apie medžio vėlyvą parvilkimą, apie vizitus pas nemandagius Aiskaudas, apie neleidimą lipt ant stalo ir dar begales kitų dalykų. Ruošiausi labai rimtai aptart susiklosčiusią situaciją su namiškiais. Kalbu kasdien ir daug kalbu. Sako, kad burbu ir burbu kaip priekabus seniokas turguj. Bet aš negaliu tylėti. Oi, tik dabar prisiminiau, kad tokia laida per televizorių yra. Atrodo, kad taip vadinasi... Ot geras tos laidos vedėjas būčiau, ane? Reiks apie tai pagalvot. Tai štai su tuo kalbėjimu ir vėl nesuspėjau šiemet. Ir vėl teks kitiems metams atidėt.... matai prieš pat tą vidurnaktį aš kaip tik radau bais gražią „kalėdytę“ ant medžio ir nusiėmęs ją truputį užsižaidžiau....O kalbėt gi reikia greitai, labai greitai, juk tas vidurnaktis toks trumpas. Tai ir nesuspėjau. Nes dar radau dovanytę man,- Graliukui. Tokią gražią šluotytę su boružėle. Tai kol atskyriau boružėlę nuo šluotytės, - vidurnaktis ir praėjo....O taip norėjau pasakyt dar, kad labai murliu savo sausanosius. Pasakyt jų kalba, kad tikrai žinotų....Matai, paprastą dieną, ne per Kūčias, dvikojai mus girdi. Myluoja, pakasinėja, paglosto ir pažaidžia, Bet jie tik spėja ką mes norim pasakyt. Nesupranta jie mūsų žodžių. Ai, tiek to, mėginsiu kitąmet, gal tada spėsiu. O tu, sese, gal spėjai pakalbėt? Gal spėjai viską viską pasakyt? Žinai, kažkodėl galvoju, kad ir tu nespėjai nes tiek daug visokių įdomybių gi vyksta tuo metu, kad ne iki kalbų....
Ojej, kiek daug prirašiau... Brangi sesyte, būk linksma ir laiminga. Gražiai ir iškilmingai švęsk Kalėdas ir pasitik Naujuosius Metus. Nuversk eglutę bent porą sykių ar bent jau nušvilpk, nuo eglutės, ir sugrūsk vieną kitą kalėdytę. Bučkis į tavo šlapią nosytę. Linkėjimai, murktelėjimas ir tvirtas letenos paspaudimas visiems kartu gyvenantiems kailiniuočiams. Taip pat prašau perduoti pačius gražiausius linkėjimus ir draugišką bučkį tavo sausanosiams.

Su meile ir Kalėdine nuotaika tavo brolis
Ferdinandas Amber Sun – Gralis
MURLIU
2012-12-25

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis