QUOTE(Daredi @ 2016 08 10, 11:33)
Gralis toks gerietis kai miega. Ir visos istorijos apie jį, įtariu, netiesa, vat
Aha, gerietis jis, bet istorijos tiesa. Kad jį kur, kek anas man pridirbęs yr... Ai, tiesa, Vidam išreiškė viltį, kad gal suaugo. Apgailestauju, tačiau ne. Net sakyt nepatogu, bet vakar jis kaip niekur nieko sumąstė iš arčiau pažiūrėt į virtuvės lempą, gal labiau į kažkokį gyvį atskridusį ( turiu tokią relikviją nu kur išsitraukia ir pasižemina..., turėjau...) tai pažiūrėjo. Elektrikas ateis šiandien...
Šponkiuk, koks grybukas
Diinka kaip gražiai atsigauna Fersytė. O jau Dyzeliukas

ir dar su "katinakarviuku"
Rariuk, o gal imk ir suskaityt seną Gralkos velykinį laišką
( iš nužudyto kompo ištraukė tik tą kurį jau matėt, velykinį ir dar jubiliejinį, bet Gralka sakė, turės laiko ir jum visom parašys, o kol kas leido anuos paskaityt) saviškiam, a? Tai bent pasimokys ko nemokėję
Tiem, kas leidžiat lietingą dieną ne darbe, o su kavos ar arbatos puodeliu ir dar be knygos ant kelių:
Velykinis Ferdinando Ambersun Gralio kreipimasis į sesę Fioną
URBI et Birbi"
Labas mano brangi sesyte. Pirmiausia labai labai sveikinu tave su šeimynos pagausėjimu!. Buvau užlipęs ant kompo, kai mano šeimininkė apžiūrinėjo mano sūnėnų ir dukterėčių nuotraukas, tai ir aš labai įdėmiai juos apžiūrėjau ir iš priekio ir iš kitos ekrano pusės, dar ir atsigulęs,- ir turiu tau pasakyti,- jie nuostabūs!. Labai labai jais didžiuokis, aš irgi didžiuojuosi! Tu, sese, auklėk juos taip, kad būtų pasiutę, kad augtų dičkiai ir labai protingi. Na, žinai, taip sakant, į mane....Na bet ir tu, sese, kad išgražėjus, tokia visa misė, labai miela tave tokią matyt. Taigi, bučkiai į šlapias nosytes mažyliams ir tau, žinoma, o dar murktelėjimas ir bučiukas tavo dvikojams draugams, kad jie taip gražiai rūpinasi tavim ir tavo šeimyna. Taip pat labai labai tave sveikinu su atėjusiu pavasariu ir praėjusiomis Šventomis Velykomis. Na, ar tvirti margučiai buvo? Ar gražiai marginai? Aš tai marginau, oi kaip gražiai marginau, jei nebūtų iš kambario nemandagiai išvilkę, tai nežin kaip gražiai numarginęs būčiau ir kiaušiniukus ir visą kitą. O dabar tik ausytę truputį nusimarginau, na ir dar šonelį, nes mažumytę priguliau ant dažų, tai šonelis dar biškutį spalvotas, o va ausytė tai nebe....

Taip sakant, mano paslaugų atsisakė pakankamai anksti, tai net gėlyčių iš kiaušiniukų nespėjau padaryt. O tu ar žinai kaip reikia gražias gėlytes iš kiaušiniukų daryt? Nežinai?! Varge tu mano, na ir neišradinga tu. Taigi,- pasakoju: kai tik randi ant stalo padėtą kiaušinį ( o prieš velykas sausanosiai jų dažnai padeda į kokį dubenėlį kai ruošiasi margint) tada greit apsidairai ar nieko iš dvikojų nėr virtuvėj, užšoki ant stalo ir greitai rideni tą kiaušiniuką žemėn. Ir va tada jau pamatai kaip gražiai tos gėlytės gaunasi. Kiaušiniukas iš pradžių kaip kamuoliukas rieda,o tada kai nukrenta iš jo gėlytė su
geltonu viduriuku pasidaro. Vaje, kad žinotum, kaip gražu...Ai, neleido tai neleido, pyktelėjau šiek tiek,bet nenusiminiau labai jau stipriai. Susiradau kitų reikalų, juolab dvikojų naujų atvažiavo ir visi labai norėjo su manim padraugaut. Draugavau labai gražiai vieno net kepurytę nušvilpiau ir bumbuliuką nutraukiau, tada nusinešiau jį ir paslėpiau tarp savo žaislų. Krizeno visi ir ieškojo. Murkiau. Tada, kol visi buvo užsiėmę bumbulo paieškom, nugvelbiau vieną kiaušiniuką. Daugiau man neišsiėmė iš to pikto dubenėlio, na ir kas, bent jau vieną pasiėmiau. Nes prieš tai tai man, kaip kokiam nelabai protingam katinui, netikrą duot bandė. Su tuo tai jau tikrai nenorėjau žaisti. O va kai tikrą pasiėmiau tai ramus žaidžiau visą pusdienį Net visi sausanosiai stebėjosi, kad palikau ramybėj jų nelabai tvarkingai padėtas kepurytes ir batų raištelius. Tai keistuoliai, juk užsiėmęs buvau tai ir neturėjau laiko kitais daiktais rūpintis. O virtuvė manęs jau nebedomina taip kaip anksčiau. Vistiek viską kas man patiko suslapstė, vazonų ant palangės irgi nebėr, o su konditerija man nuo vaikystės nesiseka, tai ir mečiau aš tą reikalą su virtuve. Nes kai pagalvoji, dabar visi tik gamina, tik knygas rašo, tai ko jau aš čia iš paskos su savo receptais. Geriau jau kuo kitu užsiimsiu, taip sakant.

Taigi, kol aš ramiausiai žaidžiau su savo margučiu, sausanosiai, mano dideliausiam džiaugsmui, ant užuolaidų pakabino drugelį,- tokį blizgantį, tokį nedidelį, sidabrinį..... Nežinau iš kur jie jį ištraukė, bet jau man jis taip patiko. Taip patiko, kad net niurnėjau kaip norėjau į jį pažiūrėt iš arčiau. Neleido. Ne tik, kad neleido, bet dar ir labai rimtu balsu pasakė: Grali,- NE. O jau kai man taip sako, tai tada labai sunku nutaikyt momentą, kai nematys.... Nes kai jau sako NE, tai dažiausiai labai prižiūri, kad aš nenuspręsčiau kitaip. Na, ne tai ne. Bet gi drugelyčio gražumas.....
Tyliai, tyliai kaip dagiliai. Nebrazdėkim anei kiek. Jeigu tu mamytę myli. Nebildėk ir netrepsėk.... prisiminiau Velykų pirmadienio ankstyvą rytą, kol sausanosiai dar miegojo. Kur galėjau apėjau, patikrinau ar gražiai visi kojytes susidėję, kur radau nevisai gražiai padėtas, pakibinau nagiukais... Bet veikt vistiek neturėjau ką. Taigi tyliai tyliai kaip dagilis pamačiau tą gražųjį drugeliuką ant užuolaidos. Vaje, o kambary nieko nėra! Ir, pasisek gi tu man šitaip, net fotelis man pristumtas taip patogiai patogiai, kad galėčiau į drugelį iš arčiau pažiūrėt. Pasilypėjau ir,- vargeli, kad prisidirbau.... Tas negeras karnizas neatlaikė mano menkų 9 su trupučiu kilogramų,- atsikabino nuo sienos ir krito. Krisdamas užkliudė fikusą, kuris griūdamas užkabino ventiliatorių. Pastarasis labai jau artimai draugauja su staline lempa, tai pasiėmė ir ją, o toji, vaidindama didelę damą,- lėkdama nuo stalo,- nugriebė vazą su kažkokiom gėlėm. Jergutėliau kaip netyliai man čia viskas išėjo.... Išsigandau baisiausiai.... Šeimininkė kai atidūmė kambarin, tai nežiūrint labai Šventų Velykų, kelis kartus pakartojo tokį trumpą, bet labai nekrikščionišką žodelytį ir daugiau nieko nesakė.... Tada priėjo, nukėlė mane nuo knygų spintos nes toji, kaip man pasirodė, gerokai vieniša liko stovėt kambary, tai užlipęs ją drąsinau, kad nebijotų...Nukėlusi apčiupinėjo visą, pasidžiaugė, kad sveikas ir pavadinus mazuroniu (mane visada taip vadina kai jau labai prisidirbu) nuėjo susirinkt savo fikuso ir kitų jai reikalingų daiktų. Bet nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Kadangi man jau kaip dagiliui tyliai tyliai neišėjo, tai susikėlė visi ir tada jau nebebuvo liūdna, nes visi norėjo mane pačiupinėti, su manimi pažaisti ir padraugauti. Man vėl buvo smagu. Žiūrėjau ir grožėjausi kaip deda į vietą karnizą. Įsijungiau muziką, pasigarsinau, Murkiau.

Vėliau, kai jau visi pasimankštino ir susitvarkė kambarį, dar biškutėlį pažaidėm su margučiais, tada dar su manim pažaidė su lazeriuku. Labai jau mėgstu tą žaislą. Žinai, sese, jei juo su manim nepažaidžia, tai aš netgi biškutį kandu....ir taip iškauliju, kad gražioji šviesytė palakstytų po grindis. Tada pasiklausiau kalbų, kad kai namuose nebėra mažų vaikų, tai labai išpaikinamas katinas ( gal tai apie mane?). O tada jau labai labai privargau, juk taip ansti kėliausi, ir palikęs dvikojus nuobodžiauti iškeliavau į miegonių šalį. Taip ir praėjo mano Velykos, taip ir sutikau pavasarį.

Bučkis tau Fiona į ūsuotą nosytę. Būk linksma ir graži. Sveikatytės tau ir tavo žirniukam. Tvirtas letenos paspaudimas tavo sausanosiams.
Su meile tavo brolis Ferdinandas Ambersun Gralis.