QUOTE(Žiogelis @ 2007 10 10, 14:24)
Žinote, kas mane neramina... Jei bažnyčia suklydo dėl inkvizicijos, kryžiaus karų ir t.t., juk ji galėjo suklysti ir įvesdama daugybę dogmų, atrinkdama evangelijas, aiškindama raštus ir t.t... Juk dogmos yra būten bažnyčios, o jei ji nėra neklystanti... ?
Tai gal buvo suklysta ir daugiau kur... bet dogmos nesvarstomos iš naujo...
Vat, pavyzdžiui, krišnaitai teigia, kad jų dvasiniai lyderiai yra tobuli, nes yra tam tikri ženklai, pagal kuriuos galima atpažinti nušvitusį žmogų. Jo aiškinimai yra priimami. O kaip tuomet su katalikų bažnyčia? Jei visi Dievo tarnai tėra žmonės, kuo galima apsiremti aiškinantis sau tikėjimo tiesas?
Tai gal buvo suklysta ir daugiau kur... bet dogmos nesvarstomos iš naujo...
Vat, pavyzdžiui, krišnaitai teigia, kad jų dvasiniai lyderiai yra tobuli, nes yra tam tikri ženklai, pagal kuriuos galima atpažinti nušvitusį žmogų. Jo aiškinimai yra priimami. O kaip tuomet su katalikų bažnyčia? Jei visi Dievo tarnai tėra žmonės, kuo galima apsiremti aiškinantis sau tikėjimo tiesas?
Abejonės žmogų veda prie domėjimosi, ieškojimo. Kiek esu bendravusi su kunigais, tai jie džiaugiasi, kai žmogus pradeda abejoti, nes jo dvasia gyva ir trokšta ieškoti. Pavyzdžiui, Dievas žinodamas mano protą, kuri pats man ir suteikė, žinodamas, kad man paprastų pamokslų nepakaks, mane kaip stumtelėjo tai 7 metus studijavau teologiją ir ne bet kokią, o dogminę (patikėkit, o mano planai buvo visiškai ne tokie ir būčiau ko gero pasijuokusi iš bet kurio, kuris būtų tai išpranašavęs). Todėl su dogmomis man visiškai ramu (o buvo viena iš labiausiai nesuprantamų sričių) ir su daugeliu dalyku ramu. O kur neramu, ten vis dar ieškau ir tai jau mano kelias. Žinau tik tiek, kad tai neišsemiamas lobis ir pakaks man visam mano gyvenimui bei dar liks ką veikti paskui

