Elzaso sūriai ir Švarcvaldo vyšnių pyragas

ARUNA LAUKIAM TESNIO

Tęsinys

Trečiasis – vėlgi turistinis Riquewihr. Ką čia bepridursi - nuostabiai gražu. Spalvoti namai, išpuoštos langinės, gėlės ir įvairiausios dekoracijos - tikri atvirukai. Bet žmonių čia daug, kaip ir prieš tai lankytame Ribeauville.











Išlendu apžiūrėti senųjų sienų iš kitos pusės, jaukiai savo glėbyje apkabinusių miestelį.



Mūsų kelionės draugės kažkur užtruko... Užtruko, kaipgi, ir ne bet kur, o Kalėdinėje parduotuvėje. Esu visokių jų mačiusi, tačiau šioji nuostabi - per tris aukštus. Viduryje - milžiniško dydžio papuošimais žibanti eglutė, lentynose žavingi žaisliukai.


Papildyta:
Visai nevalingai grįžti į tą vaikystės žiemos šventės laukimo būseną. Apžavėti Kalėdinių stebuklų nuojautos, jėga išsiplėšiame į miestelį. O čia kas žingsnį vis gražiau ir gražiau, namukų langinės tarsi konkuruoja tarp savęs, kuri pritrauks daugiau praeivių žvilgsnių.



Mažytės parduotuvėlės vilioja lankytojus gražiai išpuoštomis vitrinomis, bet mes atsparūs, daugiau niekur į vidų neiname.







O va, neužsukti į sūrinę ir nenusipirkti gabaliuką sūrio, jau būtų nusikaltimas.



Apsisūrinę dar kiek pasivaikštome ir traukiame link namų.





Papildyta:
Tačiau ne taip greitai tuos namus pasiekiame. Pakeliui stabtelime prie L‘ill upės. Žvilgsnis užkliūna už kavinukės pakrantėje – labai jauki vieta. Reikia pasižiūrėti.



O kad jau išlipome, pasivaikštome ir po Ilhaeusern miestelį.





Prie Reino upės mano vyras sustabdo automobilį. Iš pradžių nesusigaudau. O jis, pasirodo, į priekį važiuojant pastebėjo, kad čia yra šliuzai. Gaila, bet vienas laivas tik ką praplaukęs.



Užlipame į stebėjimo aikštelę - čia tokia yra. Ir ką galvojate? Ogi atplaukia dar vienas laivas. Valio! Pasiliekame stebėti šliuzų darbo. Kai kas iš mūsų kompanijos tokio dalyko net nematę, bet ir mačius, šis reginys išlieka įdomus. Į bokštelį pasikelia dar keli stebėtojai.



Visi kartu pamojuojame jau pakeltam ir tolyn plaukiančiam laivui. Mums atsako. )



Vakarojame su nuostabaus skonio sūriu, Colmar miestelyje pirktu saldėsiu ir Mozelio vyno taure- juk keliaujame vyno keliu.

7 diena
Ir vėl planuose Elzasas, bet jau ne tokios turistinės vietos. Dar iš vakaro nusprendėme, kad nevažiuosime į Strasbūrą. Nors jis ir gražus, bet didelis. Jam reiktų visos dienos. Geriau lankysime mažučius miestukus.
Rosheim miestelis ne toks sutvarkytas kaip vakarykščiai, tačiau irgi žavus. Praeiname storasienius vartus – dešinėje romaninio stiliaus asketiška katedra.





Patiko man Elzase, kad bažnyčiose eksponuojamos parodos.







Kairėje bulanžerija. Ech - koookie ten pyragėliai... ir kava net lauke kvepia. Bet pirma apžiūrėkime miestelį ir VII a. šulinį.



Rosheim- seniausias vyndarystės centras regione. Tačiau čia jau ne taip viskas išpuoselėta. Yra ir pagriuvusių namukų, bet jie taip organiškai įsipaišo į aplinką, kad atrodo taip ir turi būti.
Papildyta:




O dabar kavytės su pyragėliu į bulanžeriją. Galvojate taip paprasta užsisakyti? O kaip pasakyti kokio pyragėlio nori, jei nekalbi prancūziškai? Gerai, kad pyragėlius parduoda ir atskiroje patalpoje prie prekystalio, tad kavinėje užsisakome tik kavos – ten už ją ir sumokame. Kitoje bulanžerijos pusėje nusiperkame ir ketvirtį be galo skanaus pyrago su riešutais vakarui. Suprantame, kad mūsų klausia ar gersime kavą. Sakome, kad taip - o mums jau nori ir kavą įmušti į kasą. Ne, neeee, sakome ir dar rankom pamosojuojame. Šiaip ne taip išsiaiškiname, kad kavą mes jau nusipirkome kavinės patalpoje.




Papildyta:
Sekantis Selestat. Stojame prie bažnyčios ir sekdami pėdelėmis traukiame pasivaikščioti. Pėdelės praveda pro visas žymiausias vietas.







ir vėl bažnyčioje paroda










Papildyta:
Vienoje vietoje kažkas įdomiai šmėkšteli pro atviras duris. Pasirodo, vienoje salėje paroda, kitoje šarminga kavinė. Savininkas įspėja, kad fotografuoti galime tik kavinę. O mums to tik ir reikia.



Namus daugelyje vietų puošia žaismingi piešiniai.













Dairydamiesi traukiame link bibliotekos. Tačiau mūsų nusivylimui visas pastatas renovuojamas. Ir ne bet kaip- likę tik išorinės sienos.



Bibliotekoje buvo saugoma įspūdinga pirmųjų spausdintų knygų, įrištų oda, kolekcija ir dar daug visokio senovinio gėrio. Bet nieko nepadarysi, trauksime į sekantį miestelį. Tarp kitko, girdėjau versiją, kad Selestat atsirado pirmoji Kalėdinė eglutė. Nors šiaip jau Kalėdinės eglutės pradininku laikomas Šv. Bonifacijus. Iš tikrųjų kas čia supaisys, kas tą pirmą eglutę per Kalėdas papuošė.

Dambach la ville – tikras atradimas. Visi vienbalsiai nusprendėme, kad čia galėtumėme gyventi. Augintumėme vynuoges.... Balandžio mėnesį miestelyje rengiamas grandiozinis vyno festivalis su nemokamomis degustacijomis, vaišėmis ir koncertais. Nuostabaus grožio miestelis apsuptas švelniai žalsvų vynuogynų. Ir svarbiausia - nėra turistų.















Nuostabiai graži pagrindinė miestelio aikštė.



Įdomi ir bažnyčia- viduje aplink visas sienas eina antro aukšto balkonas. O jau vitražai .....





Papildyta:
Maklinėjame gatvelėmis, kiemais - visur ramuma neišpasakyta. Ramybe spinduliuoja ir vietiniai katinai, net ūsais nekrusteli.



Minėm ir minėm gatvelėmis, kažkodėl nė vienam nesinorėjo skubėti palikti šį miestelį.



















Papildyta:
Patiko pažintiniai darželiai su lentelėmis- ridikėlis, pomidoras ir kalendra ar kitoks augalėlis

jauciu akyse dar ilgai sttovejo tie nuostabus vaizdai, kaip pasakoje net nesitiki, kad tokiu yra, ech

Ten tikrai labai gražu

Ir paskutinis šiandienai – Kintzheim. Iš tikrųjų irgi labai mielas, bet po Dambach la ville nepasirodė toks įdomus (pastarasis nurungė visus šiandien apžiūrėtus).

















Čia beveik iš kiekvienos gatvelės, matosi ant kalno pūpsanti Kintzheim pilis.



Jau grįžtant prie automobilio mus „užpuolė“ šunys –trynukai. Labai jau aršūs buvo – niekaip negalėjo nustoti triukšmauti.



Neturistiniai miesteliai tikrai niekuo nenusileidžia turistiniams. Iš tikrųjų ten net smagiau, nes gatvelėmis neplūsta pulkai žmonių, spragsinčių fotoaparatais. Gal kai kurie nėra taip išpuošti, tačiau gėlių ir mėlynų, geltonų, oranžinių, žalių ir kitokių spalvų namukų niekur netrūksta.

Papildyta:
8 diena
Iš vakaro pažiūrėjus orus, žadėjo lietų. Tačiau rytas kol kas sunkiais debesimis negrąsino. Pagal mūsų planą šiandien vėl lankome keturis miestelius.
Pirmiausia sukame vairą į Kaysersberg. Dar vienas be galo simpatiškas miestelis. Atvykusius pasitinka žmogaus dydžio raudonas Spragtukas.













Užsukame į Sainte Croix bažnyčią. Įžengus pro duris, tampa net kažkiek nejauku - iš viršaus žvelgia Nukryžiuotasis. Ir tokio ganėtinai nemenko dydžio.



Tačiau mūsų akis patraukia drožinėtas altorius. Mes jį net apeiname iš kitos pusės, nes jis pasirodo varstomas ir ant durelių išdrožinėtos skirtingos scenos. Net pačiupinėti norisi –toks jis įspūdingas.



Papildyta:
Drožiame į pirmą simpatišką kavinukę. Jau vystosi kažkokia priklausomybė kavai su kokiu nors nuostabaus grožio ir skonio pyragėliu. Šioje kavinėje lengviau, nes pyragėlius tiesiog galima parodyti pirštu. Kavinukė ilga ir siaura, kava patiekiama puodeliuose su nuotaikingais piešinukais.





Prie mažutėlių staliukų nemažai vietinių. Tik šalia mūsų įsitaisiusi užsieniečių pora irgi užsisakė pyragėlių. Juos mes, berods, kažkur pakeliui miestelyje sutikome. Kol kavinomės, debesis išvaikė saulutė ir miestelis pasitinka mus užlietas saulės.





Per nedidukę upę Veis nutiesti akmeniniai tilteliai vilioja romantiškiems pasivaikščiojimams, prie upelio įrengtoje prakartėlėje meilinasi vienas kitam balandžiai.





Platūs arkiniai skliautai vilioja aplankyti jaukius kiemus. Žavi mane čia ir tai, kad pilna bocho drabužėlių parduotuvių. Viename iš tokių jaukių kiemų nebesusilaikome ir visos labai sėkmingai apsiperkame. ))) Net minčių prieš važiuodama neturėjau apie pirkinius Prancūzijoje, bet ne videržala duša poeta.)))
Prieš akis atsiveria vis nauji simpatiški kampeliai.









Papildyta:
Ir vėl sutinkame tuos pačius užsieniečius, su kuriais sėdėjome šalia kavinėje. Jie prie mūsų prieina ir jau sveikinasi kaip su senais pažįstamais. Sako, mes jau šiandien ne pirmą kartą susitinkame, kavinėje sėdėjome šalia. Be galo šilta. To labai pasigendu iš mūsų tautiečių, kurių dauguma kažkodėl išgirdę lietuvišką šneką, lekia į šoną kaip nuplikyti.












Kaysersbeg visus sužavėjo. Neieškojome, bet šiame miestelyje yra šulinys ant kurio užrašyta „ Jeigu už stalo gersi vandenį, sušaldysi pilvą. Geriau gerk seną, gerą ir skanų vyną, o mano vandenį palik ramybėje“.
Virš miestelio pradeda tvenktis debesys, bet mes nuskubame į sekantį.

Turckheim, deja mus pasitiko nesmarkiu lietučiu. Gatvės tuštutėlės.







Tačiau lietus vis smarkėja, tad kol jis aprims sulendame į vieną vietinę kavinukę. Išėjus dar šiek tiek krapnoja, tačiau vaikščioti netrukdo.


Papildyta:
Apžiūrime bažnyčia - viduje tarsi saulutės nušviesta.



Liūdnu žvilgsniu mus nulydi mopsas.

Dangus turbūt susigėdo ir po truputį traukia savo debesis į kampus, o mes pasukame į sūrių sostinę – Munster.
Tik išlipus akis patraukė gandralizdžiais nusagstytas namas.







Iš tikrųjų Elzase gandrų daug – tiek suvenyrinių, tiek tikrų. 60–tais metais regione vyko masinis pelkių sausinimas. Visas procesas privedė iki to, kad apie aštuoniadešimtus metus liko trys gandrų poros visame regione. O tada jau buvo susigriebta už galvų ir mestos visos ekologų, ornitologų ir kitokių- ogų pastangos susigrąžinti šiuos paukščius. Mažus gandriukus augino tam tikrose augimvietėse net iki 3 metų amžiaus. Galiausiai gandrų populiacija po truputį didėjo, o dabar tikrai jų ten pakankamai.
Į Munster mes iš tikrųjų užvažiavome nusipirkti sūrio. Šioje vietoje 660 m. įkurtame benediktinų vienuolyne buvo gaminamas sūris, kurio gaminimo tradicijos išlaikytos iki šiol. Gaila, bet Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolynas buvo visiškai sunaikintas. Užtat sūrio receptas liko.
Einant gatvėmis net nesitiki, kad kažkada šis miestelis įėjo į dešimtuką pačių turtingiausių Elzaso miestelių. Palyginus su kitais, neturi to užkrečiančio žavesio.









Todėl pasivaikštome labai trumpai, nusiperkame sūrio ir judame į sekantį. Labai turistinį, bet labai gražų. Ir kas galvojate apvainikuoja šios dienos kelionę?

Aruna, kokių sūrių pirkote ir kaip patiko?

Munster pirkome viena iš Barikass, kaip nuotraukoj, ir dar kažkurį - šie kietesni. O sūrinėj Riquewihr minkštesnį. Visi skirtingi ir labai skanūs

Nuostabi kelionė!!! Ir AČIŪ, kad dalinatės

Dėkui , kad skaitot

Todėl pasivaikštome labai trumpai, nusiperkame sūrio ir judame į sekantį. Labai turistinį, bet labai gražų. Ir kas galvojate apvainikuoja šios dienos kelionę? Žinoma Eguisheim.



Mažulytis, kurio gatvelės išdėstytos ratu supa pagrindinę miesto aikštę. Nuostabiai žavingas, tikrai, todėl nenuostabu kodėl jis toks turistinis. Nors gyventi jame visai nenorėtumėme. Nėra tos erdvės kaip Dambach la Ville. Tačiau pasivaikščioti čia nuostabu.









Smagu užsukti į nedidukes parduotuvėles. Ne pirkti, o tiesiog pasižiūrėti. Juk tiesiog gražu. Vienoje iš jų pasitinka ragana su pilna pintine grybų.



Grybų parduotuvėlėje galima įsigyti ir marinuotų grybukų mieluose stiklainiuose ir grybų formos šviestuvų. Čia tikra grybų karalystė.




Papildyta:
Užsukame ir į keramikos parduotuvėlę. Spalvoti puodukai, puodai, bliūdeliai, keksų formos (žymieji Elzaso keksai) ir kitokie dalykėliai. Taip dailiai spalvota, kad net didžiausią niurzglį priverstų nusišypsoti. Tiesiog per jėgą išsiplėšiame į lauką, nes išeitumėme apsikrovę visokiais bliūdais, puodais.





Tačiau viena bendrakeleivė neiškenčia ir nusiperka baisiai simpatingą rinkinuką vynų.



Taip nejučia apsukę ratuką sugrįžtame į tą pačia vietą.





Papildyta:
Einame į sekantį, kurį apsukę išlendame į miestelio aikštę.















Vakarinės saulės auksinami pastatai atrodo tik dar labiau pasikedena savo spalvotas plunksnas. Išvažiuojant, kalnams grūmoja lietaus debesys, tačiau mūsų jau nepaveja