Pabėgėliai

#8113
QUOTE(Amadėja* @ 2021 11 25, 20:58)
<p>Tas jūsų Vėgėlė per valandą su Rūta kątik pasakė, kas LT fiksuotos 8 mirtys po vakcinacijos (be sąsajos su vakcinacija). Iš beveik 2mln.paskiepytų žmonių, daugumos 2 dozėm.</p><p>Net, jei visi jie mirė nuo vakcinos (ko, tikėtina, nebuvo tikrai), tai visvien mažas labai procentas lyginant su mirtimis nuo covid. </p><p></p><p>Tai kur tas Jūsų miršta daugiau nuo vakcinų, negu nuo covid? 🤔</p>

Tas tavo 'tikėtina' nera tas pats kas 'faktiškai'. Ką cia kalbi 'tiketina, gali buti, gal.?..'. Sitie zodziai neipareigoja visiskai ir ju pagalba gali issivartyti is visokios padeties.
Todel arba rasyk koknkreciai savo nuomone arba isvis geriau nerasyk.
Atsakyti
#8114
QUOTE(-burbanti- @ 2021 11 25, 20:38)
As, asile, rasiau 'rusų tauta'.


Cia ta pati tauta, kuri atseit viena nugalejo fasizma. Tai zioma biggrin.gif
Atsakyti
#8115

Man irgi. Širinskienė - neįdomi, netikiu nė viena jos raide. Mat kai kuriuos jos "akademinius" straipsnius skaičiau. Pvz. akademinis tekstas apie Astridą Lindgren. Klaiku.

Na na, plačiau.

Širinskienė man atrodo labai labai blogas žmogus. Ji pilna neapykantos, maskuojamos ramiu kalbėjimu, bet jos žodžiai veiksmai - brrr.

Atsakyti
#8116
QUOTE(Amadėja* @ 2021 11 25, 20:58)
<p>Tas jūsų Vėgėlė per valandą su Rūta kątik pasakė, kas LT fiksuotos 8 mirtys po vakcinacijos (be sąsajos su vakcinacija). Iš beveik 2mln.paskiepytų žmonių, daugumos 2 dozėm.</p><p>Net, jei visi jie mirė nuo vakcinos (ko, tikėtina, nebuvo tikrai), tai visvien mažas labai procentas lyginant su mirtimis nuo covid. </p><p></p><p>Tai kur tas Jūsų miršta daugiau nuo vakcinų, negu nuo covid? 🤔</p>


Tamstos mintys, kaip su mastymo defektu.
Ar tamsta bent supranti, kad Lietuvoje aplamai nefiksuoja mirciu nuo vakcinos o nuraso komplikacijai.
Tai suzinot neimanoma. O juk butu paprasta , uzklausti duomenu regitro, kiek mirciu registruota per 2 men nuo vakcinacijos ir koks mirtingumas per du men nevakcinuotu.

Jei nevakcinuotu per 60d mirsta sakysim 2.4 tukstanciui (si skaiciu zinome)o vakcinuottu irgi 2.4 (0.04x60)tukstanciui,, tai vakcinos itaka nezymi, o jei mire 5 tukstanciui tai vakcina zudo. Tai juk paprasta

Sakysim vaiku vakcinacija, tai naudos jokios o mirciu daug. Bet yra planas subadyti.
Vien paskaicius argumentus uz vaiku vakcinacija, jau norisi griebtis ginklo. Nes retorika ir logikos nebuvomas primena niuriausius sovietinius laikus
Atsakyti
#8117
QUOTE(IDOMUCIA @ 2021 11 25, 20:44)
Lenkijai - reikalinga. Nes lenkai - tauta ziurinti i ateiti.

Lietuvai aplamai niekas nereikalinga, tik babkes isisavinti kol valdzioje.

Tai ir matome skirtumus, kaip pasikeite sios salys per paskutinius 20 metu


TAi sakai, lenkai yra uzstrige feodalineje samoneje? Siais laikais, nebutina juntis zemes, geriau tureti suverenius satelitus.

Cia tu tai nusprendei, nematau prasmes gincytis, zinant kad tame jokios prasmes.

Velgi, kiekvienas musu, matome ir pastebim skirtingai biggrin.gif
Atsakyti
#8118
QUOTE(Iš_Šviesos @ 2021 11 25, 21:06)
Širinskienė man atrodo labai labai blogas žmogus.


Prie koo cia tai? Esi kaip koks shuo, nesupranti tik stengiesi suvokti ar "geras zmogus".
Ji juk ne samariete dirba. DOmina tik jos profesionalumas, o gerumas blogumas ci visai ne i tema
Atsakyti
#8119
QUOTE(IDOMUCIA @ 2021 11 25, 21:09)
Prie koo cia tai? Esi kaip koks shuo, nesupranti tik stengiesi suvokti ar "geras zmogus".
Ji juk ne samariete dirba. DOmina tik jos profesionalumas, o gerumas blogumas ci visai ne i tema


Po paskutinio jos apsimelavimo, ji dirba blogai. Dabar geriau biggrin.gif
Atsakyti
#8120
QUOTE(Moonte @ 2021 11 25, 21:04)
Cia ta pati tauta, kuri atseit viena nugalejo fasizma. Tai zioma  biggrin.gif

Kuri savo gyvybėmis laimėjo Antrajı pasaulinį, asile.
Atsakyti
#8121
QUOTE(Iš_Šviesos @ 2021 11 25, 22:06)
<p></p><blockquote  class="ipsBlockquote" data-author="paštininkė" data-cid="72900474" data-time="1637856182"><div><p>Man irgi. Širinskienė - neįdomi, netikiu nė viena jos raide. Mat kai kuriuos jos "akademinius" straipsnius skaičiau. Pvz. akademinis tekstas apie Astridą Lindgren. Klaiku.</p></div></blockquote><p>Na na, plačiau.
</p><p>Širinskienė man atrodo labai labai blogas žmogus. Ji pilna neapykantos, maskuojamos ramiu kalbėjimu, bet jos žodžiai veiksmai - brrr.

</p>

Kalbu apie šį straipsnį: https://etalpykla.li...AvVUwqCGwV2a7Oo

Paskui atgarsiai:


2016 m. Lapkritis 25 d. · Pasidalinta su Vieša
Vieša
Vakar, kaip turbūt ir daugelis, perskaičiau Agnės Širinskienės disertacijos ištraukas. Jose esantys teiginiai, aišku, atėmė žadą, tačiau skaitant citatas, bet nematant viso teksto, tikrai buvo sunku vertinti, nes, pavyzdžiui, o gal teiginys, kad „liga yra Dievo bausmė“ yra tik kokio nors skyriaus apie istorinę ligos sampratą, kuri, be abejonės, kintanti, fragmentas? Taigi nors buvau šokiruota, bet tylėjau, nes, na, neskaičiau aš to teksto. Bet kažkaip net ir skaitant ištraukas, man į akis krito pakankamai laisvas disertacijos rašymo stilius – galvoju, va, kaip įdomu, reikia imti ir susirasti internete kokią nors minėtos autorės publikaciją, kad tiesiog perskaityčiau visą tekstą, pajusčiau ją kaip autorę. Deja, bet radau tik kolektyvinę: Kazimieras Meilius, Jonas Juškevičius, Agnė Širinskienė „Konkubinato iššūkiai šeimai“ (Tiltai. Priedas: Mokslo Darbai. 2006, Nr. 31, P. 148-199). Kad būtų aišku, apie ką kalbu, įdėsiu internete esančio teksto nuorodą: http://etalpykla.lit...02.0.../content
Taigi. Geriau būčiau neskaičius. Ne, aš tikrai nesiruošiu diskutuoti su autorių trio šeimos samprata, jų išskiriamais jos modeliais; netgi nediskutuosiu apie moters vietą šeimoje (beje, norintys gali smagiai paskaityti apie „visokias moterų konferencijas“, kurios nori, kad „jų teises pripažintų valstybė“ p. 163; apie motinas „egoistes“, kurioms jų darbas svarbiau nei vaikas p.166 ) – tai jų koncepcija, kurią jie dėsto ir, be abejo, tam turi teisę. Klausimas, privertęs mane nervintis visą parą: kaip jie tai daro ir kodėl?
Aptarinėdami įvairias „šeimos instituto“ formas autoriai nagrinėja vyro/moters, vaikų/ tėvų santykius, kurie kuria atmosferą šeimoje, formuoja vaiko suvokimą, kas yra šeima, kas yra jis pats ir t.t. Visa tai pateikiama „moralinių vertybių“ kontekste, kurio nepakankamumas šiuolaikinėje visuomenėje, pasak autorių, pažeidžia asmens orumą, traumuoja jo savivoką ir t.t. Kaip pavyzdys, pateikiama vieno iš tėvų nebuvimas šeimoje: tai gali būti tėvų skyrybos, vieno iš tėvų (ar abiejų) mirtis ar kitokia netektis. Ir štai čia (skyriuje „Jaunystės metų patirties įtaka būsimai šeimai“ p. 166 – 167) autoriai staiga nuo visokių teorijų, statistikų peršoka prie literatūros personažų interpretavimo kaip vaiko jausenos iliustracijų. Maža to, jie užsimoja interpretuoti ir juos sukūrusių rašytojų gyvenimus; tiesa, „interpretuoja“ tik vienos - Astridos Lindgren. Bet kaip! Štai citata: „Vaikiškų knygų herojams dažnai tenka verstis be tėvų. Geriausia, kas gali nutikti tokiam vaikui, yra tai, kad jo motina miršta, kai jis jau būna sulaukęs tokio amžiaus, kai gali išgyventi vienas (pvz., dvylikos metų). Ką būtų patyrę Tomas Sojeris, Džimas Saga ar Raudonoji Zora, jei juos nuolat būtų prižiūrėjusi mama? Net Kestnerio Emilis turėjo kartkartėmis pabėgti iš namų, kad galėtų patirti savo garsiuosius nuotykius. O Pepė Ilgakojinė? Ji bene geriausias savarankiško ir nuo tėvų nepriklausomo gyvenimo pavyzdys. Nors ir keista, bet šį personažą galima vadinti prototipu, nes šią istoriją parašė motina, slegiama nešvarios sąžinės: Astrid Lindgren savo pirmagimę atidavė rūpintis šeimai, nes nematė kitos išeities iš susidariusios sunkios padėties. Taigi pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinę", tarsi beviltišką priesaką, tolesnę laimės ir sėkmės lemtį paliktam vaikui.“ (p. 167).
Klausykit, bet toks Astridos Lindgren gyvenimo patirties interpretavimas yra absoliutus melas! Mat įvairūs šaltiniai pateikia visiškai kitokią jos gyvenimo istoriją, kuri verčia abejoti akademinio teksto autorių rašytojai inkriminuojama „nešvaria sąžine“ dėl neva „išsižadėto“ vaiko! Tad leisiu sau priminti pasaulinio garso vaikų rašytojos, kuri parašė jau minėtą „Pepę Ilgakojinę“ „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, „Mijo, mano Mijo“, „Brolius Liūtaširdžius“ ir kitus vaikų literatūros šedevrus, tam tikrus gyvenimo momentus. Tiesiog vardan tiesos.
Astrida gimė 1907 metais netoli Vimberio, Smolande (Švedijoje), paprastų ūkininkų Eriksonų šeimoje. Turėjo vyresnį brolį Gunarą, su kuriuo ypač buvo artimi, ir dvi jaunesnes seseris. Astrida buvo gabi, mokykloje jai sekėsi puikiai. Tad tėvas, pasižymėjęs ypač geru humoro jausmu ir iš esmės savo vaikams leidęs labai daug (daugelis Lindgren knygų personažų nuotykių – tiesiog iš jos vaikystės), svajojo apie puikią dukters ateitį. O ta puiki ateitis XX amžiaus pradžios Švedijoje, be abejo, buvo siejama su galimybe ištekėti už „padoraus“ vyro. Tačiau istorija pasisuko kiek kitaip. Sulaukusi 18-os Astrida, kuri visada buvo labai energinga mergina, pirmoji savo gimtam miestelyje nusikirpo plaukus (tai moterim nebuvo įprasta) ir... visiems netikėtai pastojo. Maža to, kad „užtraukė gėdą šeimai“, ji niekam nesakė, kas yra jos būsimojo kūdikio tėvas (beje, to nepasakė visą gyvenimą) ir visus vestuvių variantus, kuriuos jai tėvai siūlė, atmetė. Suprantama, kad tai kėlė tėvų rūstybę, Astridai teko palikti namus. Ir ji juos paliko – kurį laiką bandė kabintis pati (baigė stenografės kursus), tačiau nėštumas didėjo, o darbo ir pinigų nebuvo. Ir tuomet Astrida išvažiavo į Daniją, pas Kopenhagoje gyvenusią tuomet garsią vienišų motinų teisių gynėją advokatę Evą Anden, apie kurią sužinojo tiesiog iš laikraščio. Ši ją priėmė, aplinkiniams ir gydytojams pristatydama kaip tolimą savo giminaitę – Astrida Kopenhagoje 1926 metais pagimdė sūnų (ne dukrą!). Kurį laiką su mažuoju Larsu ji gyveno Stevansų šeimoje, kurią taip pat surado Eva Anden. Ten Astrida labai susidraugavo su ponia Stevans, todėl ši pasisiūlė pagloboti naujagimį tol, kol jaunoji mama susiras darbą, įsikurs. Astrida taip ir padarė – grįžo į Švediją, susirado sekretorės darbą viename automobilių klube, o laisvadieniais sugrįždavo į Daniją aplankyti savo sūnaus. Tai liudija Astridos laiškai broliui Gunarui, su kuriuo vieninteliu iš savo šeimos ji susirašinėjo, o ir gausios to meto nuotraukos, kurios niekaip neleistų teigti, kad būsimoji rašytoja savo sūnų buvo palikusi, o juo labiau jo išsižadėjusi. Tai buvo beveik klasikinė, mano skaičiavimu, kokius ketverius ar penkerius metus trukusi sudėtinga jaunos moters, kuri štai tokiose aplinkybėse kabinosi į gyvenimą, istorija, beje, iškalbingai bylojanti apie jau XX amžiaus pirmoje pusėje Danijoje veikusią moterų bendruomeniškumu paremtą socialinę sistemą. Sistemą, kuri realiai padėjo moterims, leisdama joms atsitiesti. Atsitiesė ir Astrida – gyvenimas ėmė palaipsniui šviesėt. Pirmiausia, jai atleido jos tėvai, pripažindami savo anūką, o 1931 metais ji ištekėjo už Sturės Lindgreno. Šis įsūnijo Astridos sūnų, šeima gyveno kartu ir 1934 metais jiems gimė dukra Karin, kuriai vėliau iš tiesų Astrida Lindgren iš pradžių pasakojo, o paskui ir surašė „Pepės Ilgakojnės“ istorijas. Tačiau tai jau buvo visai kitos aplinkybės ir kitos situacijos, nė iš tolo nepanašios į tas, kurias dramatiškai „suaktualino“ savo moksliniame straipsnyje minėtų autorių trio.
Ir vis dėlto neapleidžia klausimas: kokiu būdu Lietuvos akademiniame leidinyje buvo galima taip lengvai apšmeižti pasaulinio garso rašytoją? Negi niekas to nepastebėjo, nepatikrino jos biografijos faktų, kurie yra visuotinai žinomi, o jei ne – tereikia tik pagūglint, jei jau apie rašytojus ne filologai rašo ir kitų šaltinių neturi. Ir kas svarbiausia, kodėl ir už ką kliuvo būtent Astridai Lindgren, rodos, tokiame su ja niekaip nesusijusiame straipsnyje, ypač tam kontekste, kuriame ji minima? Juk ji, kaip motina, savo vaikams niekada nebuvo mirusi, ji niekada jų nepaliko, net, kaip matom iš realių biografijos faktų, ir to mažojo savo sūnaus. Juk tai etikos problema, apie kurią taip garsiai autorių kalbama. Ir pirmiausia, rašymo etikos: jei jau moksliniame straipsnyje drįstama parašyti, kad Lindgren „pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinę"“, privalu pateikti nuorodą, į kokį nors šaltinį (archyvinę medžiagą, monografiją, straipsnį), kuriuo remiantis taip teigiama. Ar Astrida Lindgren to neverta, nes jos gyvenimo faktai neatitinka autorių teigiamų „moralės normų“; ar tai, kad ji buvo socialdemokratė, domėjosi moterų problemomis; o gal tai, kad ji švedė, o būtent iš tos Skandinavijos visokios liberalios lytinio švietimo programos ir plūsta, leido už asmens orumą pasisakantiems autoriams taip su ja pasielgti? Juk jei taip atidžiau paskaičius straipsnį, ten tarp visų teorinių modelių, statistikų, už ausų „prie temos“ pritemptų literatūros personažų Astrida Lindgren buvo vienintelis realus žmogus, kurio gyvenimą autoriai leido sau „painterpretuoti“. Taip, rašytoja jau mirus, miręs ir jos sūnus, kurį ji pergyveno, bet likusi duktė, anūkai, proanūkiai – tai nustebtų palikuonys sužinoję, kad Lietuvos mokslininkai „ištyrė“ ir moksliniame leidinyje paskelbė, jog jų močiutė tėtės ar dėdės buvo išsižadėjus... Tai juk realūs žmonės ir realūs jų gyvenimai. Negi tik todėl, kad tie gyvenimai neatitinka autoriams priimtinų modelių, juos galima šitaip mindžioti? Ir paskui grasiai aiškinti apie etiką, bioetiką, pagarbą gyvybei visose jos stadijose. Bet viena iš gyvybės stadijų yra realus moters gyvenimas su pačiom įvairiausiomis jo patirtimis, kurios turi būti gerbiamos. Kitaip – visos etikos teorijos yra tik tuščias skambėjimas. Liūdna, kad to skambėjimo Lietuvoje tiek daug.
Na, negalima šitaip neatsakingai.
O dabar pridėsiu kelias Astridos Lindgren ir mažo jos sūnaus nuotraukas – ar ji jums jose panaši į savo vaiko išsižadėjusią motiną? https://www.google.c... lindgrens son...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo paštininkė: 25 lapkričio 2021 - 21:17
#8122
QUOTE(Iš_Šviesos @ 2021 11 25, 21:06)
Na na, plačiau. Širinskienė man atrodo labai labai blogas žmogus. Ji pilna neapykantos, maskuojamos ramiu kalbėjimu, bet jos žodžiai veiksmai - brrr.



Ji nemaskuoja, ji tokia yra, flegma.
Atsakyti
#8123
QUOTE(paštininkė @ 2021 11 25, 19:47)
Man irgi. Ir dar labai patiko, kad išlaikė visą savo "ministravimo" laiką. Taigi, palaikė ne tik kolegą... Tai gal vienintelis Verygos gestas, kuris man tikrai patiko.


Man dar patiko jo vienas juokelis, kai kažkuris ministras užsirūkė virtualaus posėdžio metu. Į tai Veryga replikavo, kad jam iš nuostabos vos alaus bokalas neiškrito.

Bet tik tiek, gaila tik, kad su laiku užsimiršta konkrečios jo darytos nesąmonės ministraujant
Atsakyti
#8124
QUOTE(-burbanti- @ 2021 11 25, 21:14)
Kuri savo gyvybėmis laimėjo Antrajı pasaulinį, asile.


Tai zinoma, tik SAVO, nes sovietuose kitu tautu nebuvo, tik ji vienintele kariavo su naciais, kentejo, gyvybemis mokejo ax.gif
Papildyta:
QUOTE(paštininkė @ 2021 11 25, 21:16)
Kalbu apie šį straipsnį: https://etalpykla.li...AvVUwqCGwV2a7Oo

Paskui atgarsiai:


2016 m. Lapkritis 25 d.  · Pasidalinta su Vieša
Vieša
Vakar, kaip turbūt ir daugelis, perskaičiau Agnės Širinskienės disertacijos ištraukas. Jose esantys teiginiai, aišku, atėmė žadą, tačiau skaitant citatas, bet nematant viso teksto, tikrai buvo sunku vertinti, nes, pavyzdžiui, o gal teiginys, kad „liga yra Dievo bausmė“ yra tik kokio nors skyriaus apie istorinę ligos sampratą, kuri, be abejonės, kintanti, fragmentas? Taigi nors buvau šokiruota, bet tylėjau, nes, na, neskaičiau aš to teksto. Bet kažkaip net ir skaitant ištraukas, man į akis krito pakankamai laisvas disertacijos rašymo stilius – galvoju, va, kaip įdomu, reikia imti ir susirasti internete kokią nors minėtos autorės publikaciją, kad tiesiog perskaityčiau visą tekstą, pajusčiau ją kaip autorę. Deja, bet radau tik kolektyvinę: Kazimieras Meilius, Jonas Juškevičius, Agnė Širinskienė „Konkubinato iššūkiai šeimai“ (Tiltai. Priedas: Mokslo Darbai. 2006, Nr. 31, P. 148-199). Kad būtų aišku, apie ką kalbu, įdėsiu internete esančio teksto nuorodą: http://etalpykla.lit...02.0.../content
Taigi. Geriau būčiau neskaičius. Ne, aš tikrai nesiruošiu diskutuoti su autorių trio šeimos samprata, jų išskiriamais jos modeliais; netgi nediskutuosiu apie moters vietą šeimoje (beje, norintys gali smagiai paskaityti apie „visokias moterų konferencijas“, kurios nori, kad „jų teises pripažintų valstybė“ p. 163; apie motinas „egoistes“, kurioms jų darbas svarbiau nei vaikas p.166 ) – tai jų koncepcija, kurią jie dėsto ir, be abejo, tam turi teisę. Klausimas, privertęs mane nervintis visą parą: kaip jie tai daro ir kodėl?
Aptarinėdami įvairias „šeimos instituto“ formas autoriai nagrinėja vyro/moters, vaikų/ tėvų santykius, kurie kuria atmosferą šeimoje, formuoja vaiko suvokimą, kas yra šeima, kas yra jis pats ir t.t. Visa tai pateikiama „moralinių vertybių“ kontekste, kurio nepakankamumas šiuolaikinėje visuomenėje, pasak autorių, pažeidžia asmens orumą, traumuoja jo savivoką ir t.t. Kaip pavyzdys, pateikiama vieno iš tėvų nebuvimas šeimoje: tai gali būti tėvų skyrybos, vieno iš tėvų (ar abiejų) mirtis ar kitokia netektis. Ir štai čia (skyriuje „Jaunystės metų patirties įtaka būsimai šeimai“ p. 166 – 167) autoriai staiga nuo visokių teorijų, statistikų peršoka prie literatūros personažų interpretavimo kaip vaiko jausenos iliustracijų. Maža to, jie užsimoja interpretuoti ir juos sukūrusių rašytojų gyvenimus; tiesa, „interpretuoja“ tik vienos - Astridos  Lindgren. Bet kaip! Štai citata: „Vaikiškų knygų herojams dažnai tenka verstis be tėvų. Geriausia, kas gali nutikti tokiam vaikui, yra tai, kad jo motina miršta, kai jis jau būna sulaukęs tokio amžiaus, kai gali išgyventi vienas (pvz., dvylikos metų). Ką būtų patyrę Tomas Sojeris, Džimas Saga ar Raudonoji Zora, jei juos nuolat būtų prižiūrėjusi mama? Net Kestnerio Emilis turėjo kartkartėmis pabėgti iš namų, kad galėtų patirti savo garsiuosius nuotykius. O Pepė Ilgakojinė? Ji bene geriausias savarankiško ir nuo tėvų nepriklausomo gyvenimo pavyzdys. Nors ir keista, bet šį personažą galima vadinti prototipu, nes šią istoriją parašė motina, slegiama nešvarios sąžinės: Astrid Lindgren savo pirmagimę atidavė rūpintis šeimai, nes nematė kitos išeities iš susidariusios sunkios padėties. Taigi pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinę", tarsi beviltišką priesaką, tolesnę laimės ir sėkmės lemtį paliktam vaikui.“ (p. 167).
Klausykit, bet toks Astridos Lindgren gyvenimo patirties interpretavimas yra absoliutus melas! Mat įvairūs šaltiniai pateikia visiškai kitokią jos gyvenimo istoriją, kuri verčia abejoti akademinio teksto autorių rašytojai inkriminuojama „nešvaria sąžine“ dėl neva „išsižadėto“ vaiko!  Tad leisiu sau priminti pasaulinio garso vaikų rašytojos, kuri parašė jau minėtą „Pepę Ilgakojinę“ „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, „Mijo, mano Mijo“, „Brolius Liūtaširdžius“ ir kitus vaikų literatūros šedevrus, tam tikrus gyvenimo momentus. Tiesiog vardan tiesos.
Astrida gimė 1907 metais netoli Vimberio, Smolande (Švedijoje), paprastų ūkininkų Eriksonų šeimoje. Turėjo vyresnį brolį Gunarą, su kuriuo ypač buvo artimi, ir dvi jaunesnes seseris. Astrida buvo gabi, mokykloje jai sekėsi puikiai. Tad tėvas, pasižymėjęs ypač geru humoro jausmu ir iš esmės savo vaikams leidęs labai daug (daugelis Lindgren  knygų personažų nuotykių – tiesiog iš jos vaikystės), svajojo apie puikią dukters ateitį. O ta puiki ateitis XX amžiaus pradžios Švedijoje, be abejo, buvo siejama su galimybe ištekėti už „padoraus“ vyro. Tačiau istorija pasisuko kiek kitaip. Sulaukusi 18-os Astrida, kuri visada buvo labai energinga mergina, pirmoji savo gimtam miestelyje nusikirpo plaukus (tai moterim nebuvo įprasta) ir... visiems netikėtai pastojo. Maža to, kad „užtraukė gėdą šeimai“, ji niekam nesakė, kas yra jos būsimojo kūdikio tėvas (beje, to nepasakė visą gyvenimą) ir visus vestuvių variantus, kuriuos jai tėvai siūlė, atmetė. Suprantama, kad tai kėlė tėvų rūstybę, Astridai teko palikti namus. Ir ji juos paliko – kurį laiką bandė kabintis pati (baigė stenografės kursus), tačiau nėštumas didėjo, o darbo ir pinigų nebuvo. Ir tuomet Astrida išvažiavo į Daniją, pas Kopenhagoje gyvenusią tuomet garsią vienišų motinų teisių gynėją advokatę Evą Anden, apie kurią sužinojo tiesiog iš laikraščio. Ši ją priėmė, aplinkiniams ir gydytojams pristatydama kaip tolimą savo giminaitę – Astrida Kopenhagoje 1926 metais pagimdė sūnų (ne dukrą!). Kurį laiką su mažuoju Larsu ji gyveno Stevansų šeimoje, kurią taip pat surado Eva Anden. Ten Astrida labai susidraugavo su ponia Stevans, todėl ši pasisiūlė pagloboti naujagimį tol, kol jaunoji mama susiras darbą, įsikurs. Astrida taip ir padarė – grįžo į Švediją, susirado sekretorės darbą viename automobilių klube, o laisvadieniais sugrįždavo į Daniją aplankyti savo sūnaus. Tai liudija Astridos laiškai broliui Gunarui, su kuriuo vieninteliu iš savo šeimos ji susirašinėjo, o ir gausios to meto nuotraukos, kurios niekaip neleistų teigti, kad būsimoji rašytoja savo sūnų buvo palikusi, o juo labiau jo išsižadėjusi. Tai buvo beveik klasikinė, mano skaičiavimu, kokius ketverius ar penkerius metus trukusi sudėtinga jaunos moters, kuri štai tokiose aplinkybėse kabinosi į gyvenimą, istorija, beje, iškalbingai bylojanti apie jau XX amžiaus pirmoje pusėje Danijoje veikusią moterų bendruomeniškumu paremtą socialinę sistemą. Sistemą, kuri realiai padėjo moterims, leisdama joms atsitiesti. Atsitiesė ir Astrida – gyvenimas ėmė palaipsniui šviesėt. Pirmiausia, jai atleido jos tėvai, pripažindami savo anūką, o 1931 metais ji ištekėjo už Sturės Lindgreno. Šis įsūnijo Astridos sūnų, šeima gyveno kartu ir 1934 metais jiems gimė dukra Karin, kuriai vėliau iš tiesų Astrida Lindgren  iš pradžių pasakojo, o paskui ir surašė „Pepės Ilgakojnės“ istorijas. Tačiau tai jau buvo visai kitos aplinkybės ir kitos situacijos, nė iš tolo nepanašios į tas, kurias dramatiškai „suaktualino“ savo moksliniame straipsnyje minėtų autorių trio.
Ir vis dėlto neapleidžia klausimas: kokiu būdu Lietuvos akademiniame leidinyje buvo galima taip lengvai apšmeižti pasaulinio garso rašytoją? Negi niekas to nepastebėjo, nepatikrino jos biografijos faktų, kurie yra visuotinai žinomi, o jei ne – tereikia tik pagūglint, jei jau apie rašytojus ne filologai rašo ir kitų šaltinių neturi. Ir kas svarbiausia, kodėl ir už ką kliuvo būtent Astridai Lindgren, rodos, tokiame su ja niekaip nesusijusiame straipsnyje, ypač tam kontekste, kuriame ji minima? Juk ji, kaip motina, savo vaikams niekada nebuvo mirusi, ji niekada jų nepaliko, net, kaip matom iš realių biografijos faktų, ir to mažojo savo sūnaus. Juk tai etikos problema, apie kurią taip garsiai autorių kalbama. Ir pirmiausia, rašymo etikos: jei jau moksliniame straipsnyje drįstama parašyti, kad Lindgren  „pati išsižadėjusi savo vaiko, sukūrė „Pepę Ilgakojinę"“, privalu pateikti nuorodą, į kokį nors šaltinį (archyvinę medžiagą, monografiją, straipsnį), kuriuo remiantis taip teigiama. Ar Astrida Lindgren  to neverta, nes jos gyvenimo faktai neatitinka autorių teigiamų „moralės normų“; ar tai, kad ji buvo socialdemokratė, domėjosi moterų problemomis; o gal tai, kad ji švedė, o būtent iš tos Skandinavijos visokios liberalios lytinio švietimo programos ir plūsta, leido už asmens orumą pasisakantiems autoriams taip su ja pasielgti? Juk jei taip atidžiau paskaičius straipsnį, ten tarp visų teorinių modelių, statistikų, už ausų „prie temos“ pritemptų literatūros personažų Astrida Lindgren  buvo vienintelis realus žmogus, kurio gyvenimą autoriai leido sau „painterpretuoti“. Taip, rašytoja jau mirus, miręs ir jos sūnus, kurį ji pergyveno, bet likusi duktė, anūkai, proanūkiai – tai nustebtų palikuonys sužinoję, kad Lietuvos mokslininkai „ištyrė“ ir moksliniame leidinyje paskelbė, jog jų močiutė tėtės ar dėdės buvo išsižadėjus... Tai juk realūs žmonės ir realūs jų gyvenimai. Negi tik todėl, kad tie gyvenimai neatitinka autoriams priimtinų modelių, juos galima šitaip mindžioti? Ir paskui grasiai aiškinti apie etiką, bioetiką, pagarbą gyvybei visose jos stadijose. Bet viena iš gyvybės stadijų yra realus moters gyvenimas su pačiom įvairiausiomis jo patirtimis, kurios turi būti gerbiamos. Kitaip – visos etikos teorijos yra tik tuščias skambėjimas. Liūdna, kad to skambėjimo Lietuvoje tiek daug.
Na, negalima šitaip neatsakingai.
O dabar pridėsiu kelias Astridos Lindgren ir mažo jos sūnaus nuotraukas – ar ji jums jose panaši į savo vaiko išsižadėjusią motiną? https://www.google.c...d lindgrens son...


Na siaip, dabar suprantama, kodel Sirinskiene patinka Lutukei.

Siandiena manes uzteko keturiem puslapiam, atidesiu rytojui, nes jau pradejau diorgintis.
Atsakyti