Depresija

Oi ta nerimas...
Gyvenu su juo jau kelis mėnesius.Atrodo mažėja mažėja ir vėl viskas iš naujo.O ypatingai tas rytinis,kai tiesiog plešia viduj.
Kaip pasiilgau normalios ramios būsenos.

Panasiai ir man buna, kai prisimini blogus ivykius tai buna laikas kai "sedi duobei" praeina kiek laiko, kas nors gero ivyksta ir kaip tik daug energijos ir pozityvo atsiranda, bet tik prisimeni bedas ir vel viskas sukasi is naujo ratu ir taip jau 4 metai kokie

Aš tai kažkaip ne dėl blogų įvykių iš praeities blogai pasijaučiu, man būna nerimas dėl tos "dabartinės būsenos/situacijos". Kai tiesiog aš nenoriu būti ten, pvz. stovi kalbi su kažkuo ir jau nori eit namo greičiau, o tas žmogus toliau kalba, atrodo "nepaleidžia" tavęs. Nu va tokie menkniekiai mane erzina. Grįžtu, susikuičiu į lovą ir iškart geriau pasidaro, palengvėja. Pas mane tų blogų įvykių gyvenime kažkokių konkrečių nėra, išskyrus pinigines problemas, bet tos bėdos yra jau daugelį metų, kažkaip susigyvenau su tuo. Žinau, kad bus geriau, kad atiduosiu po truputį. Reikia tik sveikatą pasitaisyti, kad pilnu pajėgumu galėčiau dirbti. Ryt važiuoju į polikliniką, darysiuos išsamų kraujo tyrimą, žiūrėsim, kas ten pas mane darosi įdomaus

Negaliu patikėt, kaip žmonės gali išsunkt... Ir ne jie kalti, o aš kažkokia asociali. Kalėjimo prižiūrėtojai atostogauja. Iš vienos pusės nėra to asmens, kuris kelia skandalus ir paniką man. Bet, kad, žiūriu, vien nuo dažno kalbėjimo telefonu, elementarios informacijos suteikimo interesantams man mintys tiesiog užverda. Čia ne depresija, veikiau mano introversiškumas. Nemoku apsakyt, kaip pavargstu. Tiek emociškai, tiek net fiziškai, nors dirbu gi ne fiziškai.
Toks jausmas, kad visi keliai veda į beprotystę.

Oj, kad žmonės išsunkia, tai čia faktas... Šiaip, būna nueini ramiai visiškai pasivaikščioti į miestą, kai gražus oras, grįžti namo po poros valandų ir supranti ant kiek nusikalei. Ne nuo to vaikščiojimo, bet nuo visų tų žmonių aplink, tų garsų, balsų ir t.t. Lyg kokią pievą būtum dalgiu pjovus pusę dienos Tu nors dirbi, išeini pastoviai kažkur į civilizaciją O aš... Atsikrausčiau čia į tuos sodus, tai man išvis kažkoks šlykštus tas miestas pasidarė, jokios ramybės ten, fui. Pas mane kai tų viešų vietų baimė atsiradusi, tai man nemalonu, kai negaliu "pasislėpt" kažkur nuo tų nepažįstamųjų. Mane ir šiaip žmonės erzina, nereikia jų per daug įsileisti į savo gyvenimą. Man tai jie tik papildomi rūpesčiai ir galvos skausmas... Kad ir koks artimas žmogus bebūtų, vistiek gi ir suerzina, ir pameluoja, ir kokį konfliktą iškelia, o dar jeigu nesupranta tos depresovos būsenos ir klausinėja, priekaištauja "ko tu čia guli visą dieną", tai išvis norisi per balkoną iššokt. Už tai gi ir guliu, kad atsiknistumėt visi...................

As tai galiu.

Palikau suni mamai iki kol siulus vetas istrauks,kazkaip bijojau veztis ji cia ir palikt 1namie kol dirbu,nes km isleidau i lauka,palikau 1 5minutem ir gryzo siulus issitraukes.vos aparpalio negavau.aciu dievui antros operacijos nereikejo,sukabino su tokiais geleziukais..

Kaip man sunku darbe:(

Man baisi apatijos ir depresijos duobė buvo neseniai, mintys apie mirtį, gyvenimo sudėtingumą, beprasmiškumą ir t.t. Mintys, kad galėjau nepabusti per narkozę, nudvėsti, viskas būtų žymiai paprasčiau.

Paskui užėjo kitą dieną minčių nepastovumas, emocijų nepastovumas, šuoliai, nerimas.

Kažkoks košmaras.

Užėjo didžiulis noras turėti šuniuką, begalinis. Bet jau pasimokiau su žiurkėm ir degučiais.
Mūsų šeima - našlaičiai, neturim kam paikti gyvūnų, nei giminių, nei tokių draugų.

Bet man toks noras. Visą gyvenimą su šunimis, katėmis gyvenau iki studijų. Galvoju, jei pavyks mokslus užbaigti, darbą parašyt, važiuosiu į kokią prieglaudą kartą per savaitę nors taip su šunimis pabūti. Gal su laiku tenai susipažinsiu su savanoriais, kurie galėtų porąkart per metus mano būsimą gyvūną pažiūrėti. Tada apsiimčiau auginti. O kol kas užteks pabendrauti kartą per savaitę. Čia nuo birželio vidurio planuoju,

Dabar dar reikia savo baigiamąjį darbą parašyt per mėn - dar ir tai prisideda prie mano depresinės būsenos ir nevlities. neparašiau dar nė lapo, o reikia atiduoti po mėn. Užeina juoda neviltis. Viską darau, kad tik nerašyčiau darbo. Nerandu, kaip atsispirti. Bojau. Nemoku. Negaliu. Medžiagos darbui beveik nėra.

Plius užejo menkavertiškumo jausmas. Nebepatenkinta tuo, ką darau (darbo prasme). Viskas, ką darau, atrodo lėkšta, menkavertiška. Labai sunku grįžti į ritmą po 1,5 mėn pertraukos po operacijos...

Didžiulis mieguistumas.Svoris pradėjo nuo olanzapino augti. į kelnes vos beįtelpu. Sumažianu dozę dukart, nes nenoriu nei svorio, nei mieguistumo. Tai miegu labai prastai antrą naktį, bet gal su laiku gerės.
Papildyta:

Papildyta:
Kai buvo labai blogai, išvargdavau jau po 30 min bendravimo, vos kojom paeidavau, skaudėdavo kūną, galvą, todėl manau, kad ne tik dėl intavertiškumo pavargti galima nuo žmonių, bet ir dėl būsenos, sutrikimų, depresijos, nerimo, nusilpimo, pavargimo nuo sezono, pavasaris, etc...

Tokie linksmi pavasariški pamąstymai šiltą ir saulėtą dieną.

Prieglauda yra gerai.man lb padejo po mano kalytes mirties.
As birzeli turesiu kelione,tai savo suni paliksiu barkvilio viesbuti,jis geriausias vilniuj.negyvenciau darbe,galeciau as paziuret.

Pirmą kartą girdžiu. O kokios ten kainos?Nes puslapio jie neturi kol kas.
Dar vyras draudžia. Sako,mažai erdvės ir kol taip bus,gyvūno nebus. O man atrodo,kad mažam šuniukui daug vietos nereikia,svarbiausia meilė ir rūpestis.

Tai taip, būna gi, kad ir kalbėt sunku, kai nerimas ar per sunkios mintys gniaužia.
Bet man dabar ne tas atvejis. Ir psichologė pastebėjo, kad pasidariau tvirtesnė. Nežinau, kiek tas tvirtumas natūralus, kiek paroxetinas, bet jaučiuos tikrai daug daug ramiau šiam periode. Net nepamenu, ar taip gyvenime man yra buvę. Turbūt buvę, bet tikrai nepamenu. Gal kad ir mamai kelias sav. lyg ir nebuvo labai jau negerai.
Ir, žinot, net ėmiau susimąstyt, ar ne per psichopatiškai jaučiuos. Išlindo aną savaitę mano tūpa klaida. Tūpa ir brangi pinigine prasme. Dabar vis sprendžiam, kad ištaisyti, bet nėra greito būdo, kokio reikia, kad klientas nepyktų. O klientas grasina teismais ir ieškiniais dešimttūkstantinėm sumom, nes, dėl tam tikrų priežasčių, laikas jam labai svarbus.
Nemoku aš derėtis, ką galėjau, subazarinau. Bet neesmė. Nustėrstu kaskart, nes kasdien tenka tai prisimint ir dabar dar nežinia per kiek čia laiko išsispręs. Minimum 2 mėn. Žinau, kad gali nurašyt mažiausiai pusę algos, bet, žinokit, nervinuos ramiai. Net pačiai keista, kaip aš taip dėjus. Ir mintys tokios pateisinančios save: čia juk ne artimo netektis ar liga, šlykščiai savanaudiškai mąstau, kad ne mano čia atsakomybė, ne aš įsipareigojau, galop vadovas turi įvertinti klaidų/broko tikimybę). Yra kažkokia tikimybė, kad gali mestelt iš darbo. Būtų skaudu, bet ir suprantu, kad ne pasaulio pabaiga. Sumaišau 2 skaičius vietom. Pasekmės kokios... Tik žmonių labai gaila, kurie dabar turi srėbt, nervintis dėl kažkokios vištos, nesugebančios teisingai skaičiaus parašyt keturženklio.

Baigiamąjį darbą tokių negandų akivaizdoj rašyt reikia išvis titanu būt.

Jie turi fb puslapi,turi ir normalu,tik db nepamenu tiksliai.15 euru para ne sezono metu,sezonu 17,priklauso ir nuo svorio,plius diena gali but sunu darzely,kur uzsiema individualiai arba bendrai su kitais.mokama,bet man pritaike nuolaida nes bus 5paras.aisku biski duos per pinigine,bet svarbu jam butu gerai

Facebook puslapį mačiau, kainų ne.

O paprastas puslapis parašyta, kad ruošiamas.

Tai išeitis toks gyvūnų viešbutis.
Papildyta:



Nežinau, mane vaistai glušina, dėl to aš normaliai palyginus dėl netekties jaučiuos, buvo parą čią užėję, mirti norėjos. ir miestu eidama apsiblioviau kartą, rauda užeina kartais, dabar naktį pradėjau sapnuoti.

Bet šiaip manau, kad man tas koncentravimasis į darbą kaip tik išeitis nesulįsti į duobę.....Gal...

Dėl klaidos darbe - suprantu, kad sunku, nesmagu, bet juk ne specialiai padarei klaidą, pasitaiko tokiame darbe klaidos....