Depresija

Vėjo vaikas,
'Ir ne nerimas kamuoja, o siaip kazkokia galvoj velniava'

Tai va velniava yra, o dievumą tu laikai negalimu dalyku?


Night, mano galvoje yra daug ląstelių, dirbančių sudėtingus loginius dalykus ir visai nėra ląstelių, leidžiančių koordinuotai judėti ir vertinti greitai kintančią aplinką - šokti arba vairuoti. Ką tik mano vaikas išsilaikė teisę vairuoti. Taigi kai jis išvažiuoja galvoju> - jei Night įveikė vairavimo iššūkius, tai ir jam gal seksis. Tai tiek, apie tai kaip tavo gyvenimas ramina mano nervų sistemą (pogrindyje ši sistema isteriška- išorėje rami)

Nes sunkiai pernešu neteisybę, kuri liečia kai kuriuos moralinius dalykus. Ji gali būti subjektyvi, bet drįsčiau teigti, kad šiuo atveju, esu daug labiau susidurianti su žmonėmis, kurie liudija garsiai savo tikėjimą, nei netikintys, ir natūralu, kad labiau ir galiu skirti, kur afera, o kur tikras, nuoširdus to tikėjimo skleidimas. Be abejo, aš čia tik apie katalikybę.
Ir man labai liūdna, kartais net pikta, kai vienas kitas toks skleidėjas prisidirba, ir žinia apie tai viešinama, po to audžiami visi skleidėjai besąlygiškai. Nes visuomenė ir teskleidžia ta tema blogus dalykus, o kad gerų nelinkę, nors ir patiria.


Kur paryškinau, man irgi idealiai tinka tas sakinys. Kadais su Daniella apie tai kalbėjom. O kodėl tu manai, kad sūnui nesiseks? Vaikinams dažnai lengviau sekas vairavimas, tuolab, visai jauname amžiuje.
Žiauriai žiauriai žiauriai gerai yra vairuoti. Labai ir laisvės priduoda, ir mobilumo, ir laiko bei ramybės sutaupo, ir energijos, kurios ir taip mažai turiu (kai jau nebereik parintis vairuojant).

Idomus pastebejimas, aisku, bet tai labiau buitinis posakis nei tikejimas. Velniu tikiu tiek pat kiek dievu.
Nemiegojus, prigerus alaus, ryt egzaminas regitroj... Nezinia kaip man cia baigsis

Jau ryt Sėkmės latriūga. Man rods tau lengvai šitie dalykai seksis, greit tvarkais visą tą reikalą.

Ar galiu pasigodot apie tą patį? Žinau, kad negaliu - čia buvo retorinis klausimas. Bet pasigodosiu. Žinot, niekaip nesuprantu, kaip būna žmonės, atrodo, ne tiek daug dirba, bet bent LT mastu gyvena oriai.
Dar pastaruoju metu, kai stengiuos darbe atlaikyt laviną darbų (gaila, bet šitai man visai nesiseka), kol darbdaviai atostogauja, supratau, kad jei jau įstengčiau kada nors užsiimt savarankiškai kokia darbine veikla, jokiu būdu nenorėčiau, kad tai būtų kažkas tokio, kur reikia samdinių. Būna jų atsidavusių ir mylinčių darbą, bet čia kažkas pan., kaip bernas, kurį įsimylėjai, ir tiesiog šiaip fainas bernas, kurio nepažįsti. Nors man toks įspūdis, kad didesnė dauguma bent jau vyrų darbuotojų, nėra nei uolūs, nei atsakingi. Gal nereik stumt ant vyrų, bet moterų mano darbe nėra, o buvusios kolegės buvo sąžiningesnės darbuotojos, nei šitie pustrečiakojai.
Pačiai būta visokių laikų, bet labiau dėl nevilties, depresijų supasyvėju, ne todėl, kad į darbdavį žiūriu vien kaip į pinigų maišą. T.y., rūpi ir pats darbas.
Dabar patiriu, kiek labai jis turi rūpėt mano darbdaviui, kad verslas nežlugtų. Ir kaip sunku turėtų būt įsileist į savo komandą naują žmogų, kai jo prireikia ir pasitikėt, kai prisikaupia daug neigiamos patirties su samdiniais, ir matai, kad aniems darbas nulio vietoj.

Šian vėlei dirbau kaip patrakus, tikriausiai dūmai iš *iknos rūko. Bet ir tuo metu nepažaboju minčių. Atrodo, jos išskris iš galvos ir tėkšis į sieną. Ir tos mintys sukas ne tik buitiškai, kad dabar darau tą, tą tą ir aną, bet ir kam man visa tai, ir apskritai kas iš to, kokia beprasmiškai kvaila šita veikla, o dar vis tiek užknistuvas pasakys, kad blogai, dar reikės atsiimt už tą grubią klaidą, kaip ten mama, kaip dar kitas žmogus, ką tas darbas prieš žmogaus gyvenimą...

Prirašiau kokius 10cm atsakymo langelio. Gal aš jau eisiu... Nes tuoj metrą privemsiu.

Night, tam ir yra šita tema, kad pasipasakotumėm ir "pasibėdavotumėm" Aš irgi būna tiesiog nejučiom rašau, rašau, rašau. Visą gyvenimą šiaip turėjau problemų su tuo, kad nemoku minčių išdėstyt labai trumpai ir aiškiai. Anglų egzamine būčiau 100 surinkusi, jeigu nebūčiau prirašiusi per daug žodžių esė. Bet aš kūrybiškas žmogus, man turi tekstas būt ne tik informatyvus, bet ir turtingas žodžiais.
Aš tai ruošiuosi naujam įššūkiui Nuo kitos savaitės mėnesiui kraustausi į naują vietą, prižiūrėsiu kūdikį. Kadangi, pinigų visai reikia, o "normalaus" darbo aš nepasiruošusi dirbti, tai pamąsčiau, jog toks variantas gal ir visai neblogai. Reikia tik mėnesiui, tai nesijausiu labai stipriai įsipareigojusi, vaikutis mano ilgametės pažįstamos, su kuria gerai sutariam. Gausiu apgyvendinimą, galėsiu pailsėti nuo žmonių šiek tiek. "Savas kampas"- man visada labai gerai. Kaip tik po mėnesiuko turi gimti šuniukai, jau pampuška mano mergina, žiūriu. Tai po žmogaus-kūdikio priežiūros apturėsiu šuniukų-kūdikių terapiją Skelbsiu atvirų durų dienas, galėsit aplankyt. Antidepresantai natūralūs. Bestyge, gal susigundysi šuniuku, netyčia

Aaa pasiilgau mazu sunyciu tapsejimo 😊

Aš jau seniai susigundžiusi, bet vyras griežtai prieš, kol kas nei didesniam butui, nei šunų viešbučiui neuždirbu, o draugų, kurie pažiūrėtų augintinį mums išvykus, nėra.

Bet su džiaugsmu atvksiu paniurkyti šuniukų ir užuosti šuniukų kvapą

Pastipsiu nuo nuovargio. Nebegaliu. Buvo 3 dienos laisvos. Pagalvojus, kaip man šiuo metu, ne tiek mažai veiklos per tas dienas: buvau pas plaukų dailintoją, tegu lieka paslaptis, kas liko lengvai aplaistyta, išploviau grindis virtuvėj ir koridoriuj. Savo urve jau nebesugebėjau... Bet šiaip tiek šiandien, tiek, berods, šeštadienį, pramiegojau VISĄ dieną, žinoma, ir naktį. O buvau parsinešus darbų kalną. Nežinau, kas bus, bet nebegaliu... Pamėginau vakare dirbt, noris griūt ir miegot, vos pasėdžiu...
Pastebėjau, kad kai atsipalaiduoju nuo darbo šiek tiek, nuovargis smogia visu pajėgumu. Pailsiu tik būdama viena ir visiškoj tyloj. Bet koks žingsnis iš namų lygu ate, energija, dar kelioms dienoms. Jau ir širdį ėmiau jaust. Senatvė totali.
Šeimos gyd. ir psichė, ir psichologė man porina, kad tas nuovargis ir mieguistumas ne fizinis reikalas. Gal ir ne, jei tyrė tokiom pat aplinkybėm ir nk nerado. Seniau aiškiai jusdavau, kada emociškai. Db keista, nes nei dešimtadalio nerimo nejaučiu, koks būdavo. Gal tik emocinis krūvis... O ką su tuo daryt ir neaišku. T.y., turbūt, svarbiausia, mažiau stresinis darbas.
Ryt nžn kur dėsiuos. Per mane kiti darbuotojai neturės darbų.
Pasiguodžiau.

O dar katinas iš manęs tyčiojas... Guliu kaip numirėlė, ta balta ožka šoka aplink lavoną, galima sakyt. Pramogą susirado...

Bestyge, reikia ir vyrą pasiimt šuniukų žiūrėt, būna ir patys kiečiausi susilydo. Mano mama pamenu dėl šuns man sakydavo "tikrai ne, tik per mano lavoną". O paskui pati gal tris šunis už savo pinigus pirko Dėl išvažiavimo, tai jeigu iš normalaus veislyno šuniuką pasiimat- tikrai padės veisėjas su palaikymu. Mano veisimo šuniuką kaip tik šeimininkai prašė pažiūrėt savaitei, aš pati negalėjau, bet užklausiau pažįstamų šunininkų, tai bent 5 atsirado norintys ir galintys. Dar ir patreniruoja pas save, į pamokėles nusiveda. Jei kada sugalvosit, tai sakau- turit šunininkę pas save kompanijoj, galit visokiais klausimais kreiptis. Ir veislyną parekomenduot galiu, ir padėt išsirinkt, ir surast, kas pažiūrės, ir kur apkirpt, ir pas ką patreniruot ;) Sakau, duočiau savo šunį keletui dienų palaikyt, pabendraut, bet labai jau smirda iš žabtų... Dantys apsinešę, tai kai užkvėpuoja prie veido... Kai turėsiu pinigų, vesiu visus valyt apnašas ultragarsu. Tada negėda bus rodyt

Night, žinok, aš irgi pastoviai jaučiu nuovargį. Nors realiai jau keletą mėnesių nedirbu ir tikrai nesu labai fiziškai aktyvi. Iš dalies tas nuovargis fizinis, bet didesnė dalis emocinis, kiek sugebu pati susiprast. Tiesiog, atrodo, kad galėčiau amžinybę gulėt lovoj. Nesinori net stotis jau vien dėl to, kad taip galvelė užsisuka besistojant, kad ujuj Kažkurį čia vakarą atgal ant lovos virtau, bet toks keistas jausmas, lyg euforija kažkokia porai sekundžių užėjo. Ryt ryte jau pradėsiu darbuotis, gal kažkiek pajudėjus, grįžus į tą "socialų" gyvenimą pasidarys geriau. Nežinau, gal paprasčiausiai pripratau prie to gulėjimo..? Kažkurią dieną labai daug energijos buvo, pagaliau klausiausi muzikos, šokau sau prie kompo sėdėdama Ir šiaip, visą dieną tokia nebloga savijauta buvo, kad vakare pradėjau galvoti- nuo ko gi? Ir prisiminiau, kad neišgėriau zolofto ryte Gegužės gale einu pas psichiatrę, reikia gal minimaliai mažinti dozę.

Ksenija, tau gal makšta padėtų? Aš pati stengiuos nors šiek tiek pasimankštint, nes šiaip nejudu visai. Bet šiom dienom, kur jau ten... Išvis įsitikinau, kad reik įsiklausyt į organizmą. Jei jau jaučias, kad širdis permuša iš nuovargio ir vos ne aplstu, kaip noriu miego, tai geriau ir leist sau ilsėtis, nes jei prievartausiuos, bus tik blogiau. Čia, žinoma, kai galiu sau tą leist. Kai būnu darbe, gal nelabai taip ir būna, tada akys stačios ir plačios nuo streso.

Aš tai irgi, tiesą sakant, nesuprantu, kaip šunis laiko butuose, jau nekalbant mažuose. O jei dar vaikai ir triukšmas pastovus, nėra kur lakstyt, turi laukt, kol išves į lauką? Na, gal ten kokios special veisės...

Dėl mankštos- aš kiek galiu, tiek pasportuoju namuose. Darau šiokius tokius pratimus. Bet vistiek, jaučiasi, kad "ne tas". Ne taip, kaip seniau. Aš užlipus laiptais į pirmą aukštą padūstu, būna... Kai soduose būnu, tai su šunimis pabėgioju ten takeliais. Jiems liepiu bėgt, tai mane šiek tiek tempia pirmyn, įgauni pagreitį ir liuks, smagu. Aišku, po tokių palakstymų, atrodo, kad širdis laukan iššoks. Kai ir taip būna man virš 100 pulsas ramybės būsenoj, tai čia jaučiu išvis.
O dėl šunų- bute tikrai nėr problemos laikyt. Net ir name laikant, juos vistiek reikia išvest pasivaikščiot, vien kieme neįdomu. Aš kai soduose būnu, tai kartą dienoj vistiek su šunimis einam į mišką pasivaikščiot. Jei dar pasirinkus veislę, kur nesišeria, ar labai minimaliai, tai jokių bėdų. Daug kas sako, kad su katėm lengviau, nes nereikia vedžiot. Bet man tai dvokia tas kraikas namuose pvz. Ten valyk nevalęs tą dėžutę... Ir šiaip, tau kelis kartus dienoj namus užsmardina Dar jeigu su plaukais, tai omg. Pamenu, kaip šukuodavom katinus draugės. Antrą katiną susidėliot iš tų plaukų galėdavai. Taiiiiii gal man jau geriau išeit laukan pasivaikščiot, nors kažkas mane ištempia kojas pramankštint. Gera nueit į mišką, kalneliais palaipiot, šunis paleidžiu pabėgiot, pafotkinu. Išvis, namuose dažniausiai pramiega tie šunys visą dieną, net nesimato jų, kai nereikia. Aš va dabar guliu visiškai viena kambary ir man taip trūksta šunytės šalia. Po kelių dienų tik galėsiu pasiimt pas save, jau laukiu nesulaukiu.