Su asocialumu ir aš turiu bėdos.
Žinau, kad Deraramos ne apie tai, bet susimąsčiau vėl apie save, kad kartais net gėda prieš žmones... Būna, kažkur kviečia, o man taip sunku žinot, kad reikės bendraut ir pan. Nebūtinai, bet dažnai taip būna.
Chata pastoviai apversta, pas mane retai kas ateina, bet bet kada ir gėda būtų pasikviest. Dabar nėra taip, kaip ūmios depresijos laikais, bet vis tiek, būna, pritaškau kavos, ar dar ko, privemia katinas, dar katino kailiu viskas nuklota ir aš galiu nekreipt į tai dėmesio. Dulkes irgi valau `per šventes`. Nelankstyti/nesukabinti skalbiniai gali gulėt savaitėm subrukti į spintą bele kaip.
Nesikviečiu svečių ir todėl, kad šiek tiek gėdinuos chatos. Nors žinau, kad būna baisesnių. Išvis, dabar nežinia į kokią skylę kraustysiuos, nes biudžetas ne kažin koks.
Aišku, dabar, kas liečia tvarką, dar ne tragedija. Prieš 2 ar 3m, oooo, buvo... Kur ten... Būdavo, vos pajėgiu sau ėst pasiimt, kokia dar tvarka...
Ir šiaip dažnai noriu ramybės, pailsint emocijas, be jokių žmonių. Galiu bendraut ir tuo metu gal net puikiai jaustis, bet su net mieliausiais žmonėm aš išsisunkiu. Galbūt tai negalioja mamai. Seniau dar negaliojo ir tėčiui.
O šiaip tai aš vis tiek labai dėkinga, kas su manim bendrauja, nes suprantu, kaip sudėtinga su tokia...
Gal keistoka, bet aš provincijos ramybės nelabai noriu. Man patinka miestas, žmonės, kai tie visi net nepažįstami kažką veikia, eina, bet niekuo neįpareigoja. Tada gali būt ramu ir gera. Visiškai nesuprantu vienišumo jausmo - gi tų žmonių, atrodo, tiek daug, pilnos gatvės.

Negi su jais būtina bendraut.