Prie ko čia vyrai...
Prisiminiau, kad Mėjai ir kojos, ir dirgliosios žarnos sindromas, ir su skydliauke kažkas, ir ginekologinės bėdos [jei čia ne klimaksas, nes kas žino], dar depresija, dar masė... Daug visko...
Ne į temą, bet kaip kvaila... Vaikų turėt neketini, o menstruacijų nebuvimas vis tiek liga/sutrikimas. Sudėtinga viskas kažkaip. Negresia visai, bet mane dažnokai sukrečia mintis apie vaikus. T.y., lengva jų prisidirbt, o po to gyvent jiems, ne tėvams... O dar vaikystėje bet koks tėvų žodis gali turėt lemiamos įtakos požiūriui iki mirties, kompleksams, nesėkmėms. Gali gimti negražus, kvailas, recidyvistas. Žmogus gimsti niekam nereikalingas, niekas juk neprašė, tiesiog tėvai `pergulėjo`, o tu dabar kentėk gyvenimą... Net jei gimsta geras gražus vunderkindas. Kam to reikia... Vis tiek mirs, ir mirs tie, kuriems jis teiks naudą, jeigu teiks. Prasmės jokios nėra. Brrrr.
Kartais prasmės gyventi klausimus man pridengia krikščionybė [žinau, jei išpažinčiau kokį kitą tikėjimą, būtų tas pat, jų esmė ta pati]. Bet po to suprantu, kad į esmę atsakyt negali niekas. Maždaug, `taip reikia, gyvenk`. Dėl ko reikia ir kam. Kad šeimai, ar kitų žmonių bendrystei, ar lėbavimams, juk tokie paviršiniai dalykai...
Nu ir minties vingiai nuo menstruacijų, ane.

Bet mane egzistenciniai klausimai kartais smaugteli. Nk negaliu sau padaryt.