Depresija

Net pilotai, chirurgai klysta. Ir klysti zmogiska, kad ir kaip kazkam nepatiktu. Todel realiai blogai parasytas matmuo pasauliui nieko nereiskia. Night kaio megstanti mastyti egzistenciniais klausimais, kaip tik tokia linkme turetu galvoti

Klausiau ar samdytumėt save ne vien dėl suklydimų. Apskritai ar samdytumėt. Dėl darbo kiekybės, kokybės, kompetencijos, tobulėjimo gebėjimo, noro GERAI dirbti, greičio, nebijojimo rizikos, kai jos reikia, drąsos ir pan. dalykų, kurie reikalingi darbe.


Kaip man negera, kad su mama taip... Nesveiksta ji niekaip.

Kompetencija nenukrenta is dangaus, vieni jau nori visko mokanciu, kiti kaip tik linke patys uzsiauginti specialista patys, ji mokyti, investuoti.
Sunku atsakyti i tavo klausima, nes juk vieni darbai idomus ir del ju stengiesi, o kita gali eit i katorga. Nuo to ir priklauso nora sstengtis, nesuklyst, noro GERAI dirbt ir t.t.

Night13, o kas jūsų mamai?

Su sita liga tenka gyvent daug ko atsisakant ir t.t. Jau daug metu babute nevalgo daug produktu,nevalgo vakarienes ir t.t. Zinoma, jau amzius didelis. Bet ji su kasa vargsta jau daug metu. Ir tavo mamytei bus pagerejimai,pablogejimai, ne jaunyn eina. As ir jau susitaikiau,kad nors esu jauna, visa likusi gyvenima turesiu gyvent su nepagydomom ligom kai kuriom. Taip dave man suprasti gsstroenterologe Santariskese. Tik man sunku visko atsisakyti. Geriu jau pora metu vaistus,kuriuos siaip galima gerti max 3 menesius. Bet tai o ka daryt,jei nepasveikstu ir negereja? Dabar bent su vaistais kazkur negrauzia menesi, nors erozijos islikusios.

Siand nuo ryto taip silpna, svaigsta galva. Pasimatavau spaudima-nukrites visai.

Mamai nebe tik su kasa... Kažkas ten daros ir su kitais organais. Paskutinįkart į priimamąjį dėl skausmų vežė ne dėl kasos... Svoris, kaip suprantu, jau mažesnis, nei reiktų pagal KMI, ir jis krenta ir toliau. Ji nebūdavo liekna. Taip pat labai šokinėja kraujospūdis - tai ženkliai per aukštas, tai ženkliai per mažas. Skausmai vis išlenda. Na, ji dabar bent vaikšto, apsitarnauja. Aš jau bijau telefono skambučio. Žinau, kad, galimai, dar ilgai taip kapstysis, bet žinau, kad su tokia sveikata gali greit jos nebelikt.
Labai neramu man...

Prie diabeto gali svoris kristi. Bet tie skausmai...hmz, keistai.

Night, uzjauciu del mamos.. nepatarinesiu tikrai, kaip tau mastyt, jaustis ar ka daryt. Gal nueitum dar pas savo psichologe pakalbet, gal ji padetu susivokti ir susitvarkyti su jausmais?

Bet turiu klausima. Gal kai sveikatos problemos ar net mirtis paliecia artimus zmones, atsiranda gyvybes ir gimimo, mirties prasme? Del dainorelio ne, o del artimuju? Ar gaila ju, ar neramu del saves, kad liksi vienas, kad tave paliks, nes jau teko tai patirti. Man neteko. Man visi praradimai visu atrodo vienodai liudni ir neliudni.

Siuo metu jauciuos normaliai. Bet neramu del ateities perspektyvu. Planuoju lankytis pas psichoterapeute. Buvau pirmam susitikime, kol kas ispudis nieko gero, bet dar paziuresim

Svoris gali kristi dėl daugelio ligų, kiek skaičiau. Jai krenta pirmiausia dėl nevalgymo. Sako, kad nenori. Aišku, kad visai nevalgytų, gal nedaug dienų, palesa kažką per prievartą.
Skausmai nieko keisto, kai `pareina` organai. Pas gydytojus ji lankos.

Deraramos, o iš kur ta prasmė gali atsirasti tokiu atveju... Man ji nutolsta, ir imu jos aktyviau ieškoti, ir nervintis dėl to.
Rašiau ne per seniai, kad, taip, be abejo man tas šlykštus egoizmas prarasti. Ko gero, pagrindinė mano nerimo priežastis šita ir yra.
Žinokit, atrodo, mano tikėjimas juk tvirtas, yra didelė viltis, kad ir su tėčiu susitiksime anapus. Bet gal iš tikrųjų tada jis ne toks ir tvirtas, nes man vis tiek skauda.
Ir dėl mamos dabar sunku matyt ir girdėt, kaip jai negera ir nelabai galiu kuo padėt. Padedu tokiais tik visiškai paviršiniais dalykais. Pvz., nupirkau ir nuvežiau garų puodą, na naudoja ji jį. Sveikesnio maisto stengiuos atvežt lauktuvių, žurnalą jos mėgstamą ar knygą nuvežu pagal jos skonį kaskart. Nuvežu į kapines, nes sunku jai nusigaut. Anąkart buvom svečiuose pas jos giminaičius, pati norėjo. Aš nežinau, kiek tie dalykai jai svarbūs. Tikiu, kad kažkiek dar taip...
Čia neseniai graužės, kad paprašyta pabūti su kaimynės vaiku, dėl sveikatos atsisakė. Jos karta turi ir gerų savybių, neseniai supratau. Aš neturiu vaikų ir man sunku vertint, bet va, sm kartais perskaitau, kad žmonės pavargsta nuo savų vaikų. Mama tuo baisisi ir sako, kad tai neįmanoma. Teoriškai juk tikrai galima, man atrodo. Nelygu kokie tie vaikai dar. Aš, žiūriu, ji nėra svetimų vaikų gerbėja, nei savų anūkų, nei proanūkės, bet, va, kad ir suaugę vaikai, kažkoks šventas reikalas jai.

Papildyta:
Chatą, berods, susiradau. Jei nepabėgs. Nes raktų dar neturiu. Bent tiek bėdos nukris. Nors chatai, tikriausia, reiks investicijų. Pvz., ten yra rūžava siena. Jeigu nevemsiu sm kelias dienas, tai žinokit, kad, garantuotai, įkaliau vinį į tą sieną ir pasikoriau rūžavo grožio fone.

Atsiprašau, kad tik apie save ir dar taip buitiškai. Jaučiuos ragana iš pasakos, kur gyveno ant vištos kojelės. Atrodau, beje, pan., kaip ta ragana. Tik sočiau pavalgius.

Svoris gali kristi dėl daugelio ligų, kiek skaičiau. Jai krenta pirmiausia dėl nevalgymo. Sako, kad nenori. Aišku, kad visai nevalgytų, gal nedaug dienų, palesa kažką per prievartą.
Skausmai nieko keisto, kai `pareina` organai. Pas gydytojus ji lankos.

Deraramos, o iš kur ta prasmė gali atsirasti tokiu atveju... Man ji nutolsta, ir imu jos aktyviau ieškoti, ir nervintis dėl to.
Rašiau ne per seniai, kad, taip, be abejo man tas šlykštus egoizmas prarasti. Ko gero, pagrindinė mano nerimo priežastis šita ir yra.
Žinokit, atrodo, mano tikėjimas juk tvirtas, yra didelė viltis, kad ir su tėčiu susitiksime anapus. Bet gal iš tikrųjų tada jis ne toks ir tvirtas, nes man vis tiek skauda.
Ir dėl mamos dabar sunku matyt ir girdėt, kaip jai negera ir nelabai galiu kuo padėt. Padedu tokiais tik visiškai paviršiniais dalykais. Pvz., nupirkau ir nuvežiau garų puodą, na naudoja ji jį. Sveikesnio maisto stengiuos atvežt lauktuvių, žurnalą jos mėgstamą ar knygą nuvežu pagal jos skonį kaskart. Nuvežu į kapines, nes sunku jai nusigaut. Anąkart buvom svečiuose pas jos giminaičius, pati norėjo. Aš nežinau, kiek tie dalykai jai svarbūs. Tikiu, kad kažkiek dar taip...
Čia neseniai graužės, kad paprašyta pabūti su kaimynės vaiku, dėl sveikatos atsisakė. Jos karta turi ir gerų savybių, neseniai supratau. Aš neturiu vaikų ir man sunku vertint, bet va, sm kartais perskaitau, kad žmonės pavargsta nuo savų vaikų. Mama tuo baisisi ir sako, kad tai neįmanoma. Teoriškai juk tikrai galima, man atrodo. Nelygu kokie tie vaikai dar. Aš, žiūriu, ji nėra svetimų vaikų gerbėja, nei savų anūkų, nei proanūkės, bet, va, kad ir suaugę vaikai, kažkoks šventas reikalas jai.

Papildyta:
Chatą, berods, susiradau. Jei nepabėgs. Nes raktų dar neturiu. Bent tiek bėdos nukris. Nors chatai, tikriausia, reiks investicijų. Pvz., ten yra rūžava siena. Jeigu nevemsiu sm kelias dienas, tai žinokit, kad, garantuotai, įkaliau vinį į tą sieną ir pasikoriau rūžavo grožio fone.

Atsiprašau, kad tik apie save ir dar taip buitiškai. Jaučiuos ragana iš pasakos, kur gyveno ant vištos kojelės. Atrodau, beje, pan., kaip ta ragana. Tik sočiau pavalgius.

ar nesupyksi, neįsižeisi, jei parašysiu savo pasvarstymus? na, vis tiek parašysiu. Atrodo, kad mamai stengiesi padėti fiziškai. O kaip kitaip. Tarsi jaustum kokią kaltę, kad esat nepakankamai artimos, per mažai bendraujat. Jauties atsakinga už ją, toks susidaro įspūdis. Jauties kalta, kad ji serga, o tu negali jai padėti. Bet tu esi jos vaikas ir mama visada liks mama. Mama gina ir saugo vaikus, o ne atvirkščiai.

Sveikinu dėl chatos. Gal nudažyk sieną juodai?

Nesupratau, kodėl turėčiau pykt. Dėl to kad pergyvenu, man pačiai atrodo adekvatu. Juk ji man vienintelis toks artimas žmogus. Ji reiškia ir saugumą man, užuovėją.

Man atrodo Night jausmai mamos atzvilgiu visai normalus ir neperdeti.