QUOTE(bučkis @ 2017 09 05, 22:33)
as nenoriu cepelininio dangaus periodo. man iskart kremta upas. aisku tai susije ir su kitais dalykais kaip kad darbu pridavimai. tai nerimo daugeja.
Tavo dar kažkas artimo serga, ane...
Man dangus, kaip dangus. Tiesą sakant, nematau nei žemės, nei dangaus.
Kad tik mamytei neblogėtų...
Gal čia dzin, bet aš nepamenu, kad kas būtų skundęsis mieguistumu ūmesnės depresijos periodu, paprastai juk kaip tik nemiga kankina. Aš, pvz., vakar grįžau, nesugebėjau nei nusirengt/persirengt, nei nusipraust, tiek, kad be batų pabudau ryte, kai jau skambėjo žadintuvas. Šiaip taip prisikėliau, bet išmiegojus daugiau, kaip 12val., jaučiaus, kaip pamiegojus gal 2, negalėjau atplėšt akių. Jausmas, kaip, prisigėrus per daug redbull, ir, atrodo, sprogs širdis, jei neleisiu sau miegot. Kai atsimerkiau visom prasmėm, galvojau, kad neberasiu fiziškai jėgų nušliaužt į darbą... Bet po to šiaip taip. Supratau, kad tokioj stadijoj jau tikrai nereiktų vairuot. Visų pirma, reakcija, visų antra, su tokia jausena per sunku ir pedalus maigyt, ir vairą sukiot. O, atrodo, kokios čia jėgos, reikia, ane... Reikia, pasirodo, daug...
Kažkodėl nedašilo, kad dar lovoj reikėjo išmaukt raminamą, jau gi nekart buvo, kad po to daugiau jėgų.
Vakarop dabar jau lengviau.
Gal kad negirdėjau tos moters šiandien. Aišku, grįžus miegojau. Tai gal todėl...
Taip kvailai su tuo mieguistumu. Nors iš kitos pusės, vis tiek jokios naudos i manęs nebūtų. Žiūrėčiau į 1 tašką, ir tiek. Tai kol miegu, bent `nebūnu`.