Depresija

Gal tuomet verta antidepresantus pradeti gerti. Ar siaip kokius kitus psichoaktyvinancius...suprantu, kad buna tokios busenos, kai eiliniai dalykai nepadeda. Niekas nepadeda, tik vaistai.

Vaistus su pertraukomis aš geriu jau 12 metų...

va tame ir baisumas kad protas visa tai suvokia, is kitos puses tas pats protas veikia visaip kitaip kad negali tuo dziuagtis o viska uzvaldo nesuvadomas liudesys, depresija ar kaip bepavadinsi. is sono atrodo taaaip ka ji cia isidirbineja, bet niekas neilys i vidu ir nepamatys kaip sudinai jautiesi. ir negali to sudinumo suvaldyti kad ir koks beprasmiskas net paciai atrodytu. tiesiog taip.yra ir taip jautiesi ir su tuo reikia gyvent kasdien. ir dar su visokiais psakoriais aplinkui kaip zinok tu cia negerai darai kad depresuoji. pati zinaj as ne apie tave 4melynosgeles, apskritai.
mane artimojo liga stipriai nubloske nuo svaes. dabar griztu ir jauciu kaip nerimai iprastiniai rimteja. palyginus su tuo artimu man nera nieko, gyvenk ir zvenk, bet sudinumo jasmo is saves iskrapstyti negaliu. ir artimo logos akivaizdoje lyg praradau teise skustia nes ziauriai nesaziningai tie mano skundai atrodo

Kai po sutemų dūšioj prašviesėdavo akyse, menu, ir pati galvodavau, kaip aš ten negalėjau to ir ano. Atrodo, kas čia yra, pvz., susišukuot ar prasiurbt kilimą, ar atlikt kokį kt. elementarų veiksmą. Tada aš dar mokiaus, nedirbau, apskritai jokių tiesioginių atsakomybių neturėjau. Ir dabar jaučiu atsakomybę tik prieš darbą, nes šeimos neturiu. Taip, moralinė atsakomybė mano prieš mamą dar stipri, bet, ačiūdie, bent kol kas ji beveik visad dar apsitarnauti geba pati. Net ir man kotletukų iškepa, kai nuvažiuoju.
Bet man jau seniai seniai neatrodo, kad įmanoma susiimti, kai suima ta stadija, kurią psichiatrai vadina klinikine depresija.
Kaip ir užvakar man atsitiko. Atrodo, kas čia yra pasukioti vairą, kol nuvažiuosiu į darbą. Juk jau važinėjimas nebekelia streso. Bet jėgų reikėjo tiek, kad kai jaučiuos "normaliai", tai su tiek jėgų atidirbčiau kokias 16 val. be pertraukos...
Tai ką norėjau pasakyt, kad neįsivaizduoju, kaip žmonės, kurie linkę įkrist į klinikines depresijas, paneša atsakomybes už savo, kartais dar ir kitų artimųjų šeimas, savus verslus ir pan. Tikiu, kad dėl šeimos gal yra kažkoks kaip instinktas, kurio pagalba žmogus geba praegzistuot tą laiką ir dar nešt tas atsakomybes. Bet jau eina peklon. Dabar fiziskai nusipurčiau pagalvojus, jei egzistuotų man dar atsakomybė dėl vaikų. Žinot, gal visai ir tikėtina, kad tokios užmuša tuos savo vaikus ir nusidaigoja pačios.

Sėdžiu pirmąkart skalbykloj. Jaučiuos kažkaip debiliškai. Gal kaip bomžas. Nors kam tas "kaip". Ieškojau wc, radau bariuką šalia. Bevelyjau su vietiniais girtuokliais ir pasilikt. Kvietė biliardą žaist.

Šian man kiek geriau. Bet dėl darbo jau stresai ateina ir čia kaip reikiant.

Kur gyvent nerandu.

Kadangi gyvenu tokioje aplinkoje, tai kaip ir įprasta kalbėtis su savimi. Tik aš parašysiu čia, nes balsu kalbėti tingiu. Ot, dabar turėsiu pasiteisinimą dėl paklodžių. Kalta aplinka ir ne kitaip.

Kaimynė su kalbom apsiramino. Tai nereiškia, kad nesikeikia mano adresu, bet mažiau. Aišku, pvz., vakar iš po tų skalbyklų grįžau vėlokai, tai jei buvau prakeikta, neturėjau garbės šito nugirst. Buvau susiruošus ryte, kad čia negrįžt. Kadangi katė kurčia, t.y., skleidžiamų nemalonių ausiai garsų virškinti nereikia, gal nejaučia didelio diskomforto. Elgias gan įprastai. Tik aš drebu, kad nebėgiotų, nes po to ausį rėžia monologai už keleto metrų. Nžn., aišku, ką ji veikia, kai manęs nėr. Matau, kad būna valgius ir lakus H2O, bet šiaip randu ją miegančią, ar gulinčią. Nelabai tikiu, kad viena labai siaustų. T.y., aš aišku, nemanau, kad kažkokį triukšmo lygį viršyt galėtų, bet, jei žmogus nemėgsta kačių, mąstau, ar gali būt, kad siaučia tikrai garsiai.
Nu veiksmais tai įsidrąsino. Kai čia atvykau, bendros patalpos man pasirodė gan sterilios. Aš pati antipedantė. Bet o tačiau. Žiūriu, ėmė palikinėt nešvarią plautuvę. Nu nelabai malonu net antipedantei žiūrėt į svetimo žmogaus paliktas kažkokias ten išėdas nuo indų ir lengvai pakimštą kanalizaciją.

Žodžiu, čia manęs taip laukė ir dabar taip džiaugiasi, kad esu būtent čia... Kaip malonu būti laukiamam. Tikiuosi, visos pavydit.

Šiaip nepaliauju stebėtis, kaip mane taip veikia kažkokia nepažįstama moteris. Bet gal ne naujiena, kad moku pati save nustebint tokiais reikalais. Aš gal labai naivi, bet kažkodėl galvoju, kad net ir šitas žmogus turi turėt kažką gero, tiesiog ją kažkas nuskriaudė. Girdėjau, kaip gan ramiai kalbėjo telefonu. Vaikšto, matyt, į darbą. Mano išvada, kad vis tiek tai pakankamai sociali būtybė.

Nu kodėl ir man, ir jai taip nepasisekė.

Sveikos Noriu į jūsų būrį.Esu panikuotoja ir nerimautoja.Jau 8 metus.Su gana netrumpais prasviesejimais.Per tuos 8 metus vaistus t.y AD geriau 3 kart! Pirmą remisija buvo 4! metai.poto 2.o dabar tik 7 mėn ramaus gyvenimo praėjo ir vėl duobė! Mirė močiutė,anyta ,vyras buvo išvykęs į užsienį ir viskas man pypec! Košmarai ,nesibaigiantys nerimai,panikos atakos buvo ištisą savaitę.pradejau valgyti relanium.Žodziu,kolkas taip ir gyvenu ...3 naktys ramios- kitos 3 neramios,bet iki psicho dar nenusliauziu...

O aš (pfu pfu pfu) jau lengviau kvėpuoju.

Idem, džiugu ir gera girdėti
Aš pati vis dar per miglą einu...nesugalvojau strategijos kaip gyventi toliau. Bijausi, kad sveikata sugrius nuo tokių krizių, pokyčių

Idem, patinka darbas?

Po darbo, kuris jau spėjo įnešt į mano `gyvenimą` streso kaip reikiant, supratau, kad kažin, ar pajėgsiu peržengt šitų namų slenkstį. Šiaip visų visų svarbiausia, kad mama bent kol kas laikos, nors pas gydytojų vos ne kaip į darbą keliauja. Dabar dažniau kalbamės telefonu. Kaip ji mane graudina guosdama... Bet kaip gerai, kad ji yra. Bent kol kas...
Vietoj namų išėjau į Senamiestį. Būčiau turėjus daugiau jėgų, būčiau ėjus mauktelkt ko nors į kokį gražų barą. Bet ir taip nuo migrenos trečia diena vaistus laku, tai kurgi Night daugiau nusivilks. Aukštosios jėgos manęs visada laukia visą parą atviroj Šventovėj, pamaniau. Nustebau, kad ten kone vien jaunučiai žmonės. Gal taip pasitaikė. Pasičiupinėjau, tai aureolė dar neužaugo. Nei kankinės, anei šventosios. Keistoka gal.
Bet greit baigės mano jėgos. Ir taip jų bele kiek reikėjo. Pagalvojau, gal kažkada iš šito etapo galėsiu prisimint mamos šilumą ir kad eidavau `į miestą` daug dažniau, nei įprastai ir neplanuotai.
Bet šiaip greičiau iš čia... Šita aplinka man tiesokas kelias į suicidą. Gal ir gerai, žinoma. Bet kaip kvaila iš šono pačiai atrodo...

Labas. O dabar vaistus geri? Ar tik relanium,kai buvo blogai? Linkiu,kad tas sunku etapas greičiau pasibaigtų.

Vyrai geria del:
- itampos,
- liudesio,
- dziaugsmo,
- sventes ir visu kitu "priezasciu".
Apie tai pasiskaitykite temoje alkoholizmas.

Gal tik jau ne šitą forumą ir delfius rimtom temom siūlyti skaityti reikia, ką ir be patarimų žmonės daro.