Juk zmones gali nebuti lygus, vienas turi daugiau vienu stipriu savybiu, kitas kitokiu geru, labai skirtingi, bet lygiaverciai.
Bet butent pastebejau, kad kai viskas pablogejo, tai visu pirma dingo zmogiskumas, man pradejo ne padeti, o traukti i dugna.
Pradejo bendraut vel daugiau su lietuviais, o Lietuvoje tai pirmiausia yra nelamingumo kultas, i tuos kurie dar nepaskende problemose ziurima su pykciu ir pavydu. Taip daznai yra net tarp artimu zmoniu, tada jie gyvena aplinkoje kur jaucia, kad jiems norima blogo, nors kalbama garsiai kitaip.
Spaudimas kazka vaidinti gaunasi, apsimesti nelaimingu kas veliau persiduoda i normalia busena. Ir aplamai slykstus daugelio mentalitetas, kur esme yra lyginamasis su kitais ir ieskojimas nelaimiu, ga kazkas neteko darbo, gal issiskyre, gal dar kas blogo nutiko.
Jauciu ir man atsiranda idomus jausmas, nenoras, kad kazkas pageretu, net tai kaip ir pavojinga tampi kitu pykcio taikiniu. Kur kas geriau agresija ir pasistengti nuodyti pastaruju gyvenima pirmiau. Taigi tampu kaip jie.
Iki siol nuo blogu minciu begau organizuojant visokias pramogas, daugiausia keliones. Bet Europoje jau daug kur pabuvom ir tai pradejo nebeveikti. Atbuko ir jau nieko nenori.
As nesutinku, kad sergantis zmogus gali sau leisti buti egoistu. Manau, kad problemos tiesiog atidengia zmogaus vidu, jei jis nekoks, tai viskas ir isryskeja, nes nera jegu vaidinti.
Cia kaip su badavimu, vieni numirs, o kiti sues savo artima. Kokia prasme is tokio artimo zmogaus, sveiko ar susirgusio, jei jis kaip zveris?
Sutinki tu ar ne, depresija sergantis žmogus panyra į save, aplinka jam nustoja rūpėjus. Ne egoizmas tai.
Ir šiaip, su kuo nori, su tuo bendrauja, čia jau kontrolė visiška iš tavo pusės. Ar jūs sulipę visada? Gal ji ilgisi savų. Ir nėra tie lietuviai visi tokie blogi. Gyvenu ir dirbu su lietuviais, niekada neteko apsimest nelaiminga, o jei būnu surūgus, visada paklausia, kas atsitiko.
