Depresija

Man vienas dalykas nesuprantamas, kad tokie zmones patys eina pas specialistus. Tai reiskia, kazkokie motyvai pas tuos zmones dar like ir veikia. Sakysim noras pagyti ar pakeisti situacija, kaip pavadinsi.
O jei sakysim tokio motyvo nera? Zmogus nenori, kad jam kazkokius ten narkotikus girdytu ar smegenis plautu nesamonemis.
Manau, kad tai sveikas jausmas vengti tokiu poveikiu, ns bendravau su zmonemis po psichologu, tai neatrodo man jie adekvatus. Panasus, kad dali smegenu jiems pasalino.

Padariau testa toki, surinkau 49 balus, nuo 51 jau sunki skaitosi. Vien tas testas duoda daug galimybiu apmastymams. Matosi, kad problemos sugrupuotos ir galima mattyit, kokios svarbios, o kokios ne konkreciam zmogui.
Po to galima pamastyti, kas galetu sukelti tu nauju grupiu problemu atsiradima, i rnuo ko priklausytu dabartines problemos.

kai kas susije su amziumi, asmens savybemis, artimiausia aplinka, visokiomis einamomis ar sisteminemis asmens problemomis. Sakysim nesaugumu darbe. Mano atveju, beprotiska technologiju kaita ir kompanijos, kurioje dirbu bendradarbiu nesugebejimu su jomis susitvarkytti. Tai pastoviai jausmas, kad po keliu menesiu arba viskas bankrutuos arba prasides kaltu ieskojimo agonija (kai jau pinigu algoms neuztenka, buvo pora tokiu atveju)

Bet didziausia problema tai gyvenimas Lietuvoje. Tai kazkoks kosmaras, pastovios visur nesamones, pusgalviai, sukciai ir agresyvus durniai. Tas problemu sprendimas atima nora gyventi.
Gaunu UK atlyginima, tai ne piniguose net reikalas. Tiesiog matai, kad LT niekada nebus gera gyventi, nes cia tokie zmones. O kuo ilgiau esi tokioj aplinkoj tuo labiau ta aplinka neigiamai veikia. Reikia kazka daryti. O cia dar tas Brexit. Tai jautiesi, kaip problemu vaikoma vista po ES aptvara.

Eina, nes gyventi pasidaro nebeįmanoma. Kai buvo pirmas epizodas, gyventi labai norėjosi, tik buvo neįmanoma, nes, kaip minėjau, kamavo baisus nerimas, baimės, nemiga. Ir man nesvarbu, kad tenka gerti narkotikus, kaip tu vadini, dabar bent galiu dirbti, bendrauti, galų gale, ramiai knygą paskaityti ar filmą pažiūrėti.

O tavo atveju, kai toks nestabilumas, nesaugumas darbe, tai negali žmogus jaustis gerai. Tai gal šiek tiek skiriasi nuo depresijos, nulemtos asmens savybių ar vaikystės traumų.

Manau, kad tai sveikas jausmas vengti tokiu poveikiu, ns bendravau su zmonemis po psichologu, tai neatrodo man jie adekvatus. Panasus, kad dali smegenu jiems pasalino.

Tu net nenutuoki, kas yra psichoterapija. Tikriausiai ir prieš apsilankydami pas psichoterapeutus buvo neadekvatūs.

Man tai nesuvokiama. Kaip galima noreti gyventi.
Jei norima gyventi, tai tada visai kitos problemos ir privalumai manau. Norinty gyventi galima itikinti darryti kitus dalykus

Aš gi sakiau labai norėjosi, nes iki tol buvau laiminga ir tokių problemų neturėjau. Galvojau, kad viską galima išspręsti lengvai ir greitai. Dabar, po tiek metų stažo, jau nebelabai. Be to, mano depresija jau lėtinė, tai, spėju, visam gyvenimui.

Visos dalyvės dingo. kažin pasveiko ar visai susirgo. Atrodo kad grįžo mano nerimas su visom somatinėm apraiškomis. Sprendžiu laukti kol praeis ar gydytis kol labai neįsigaliojo.

Žiauri situacija dėl sirgimo prieš atostogas. Reikia pasveikti ir atgauti jėgas. Ar ilgas planuojate atostogas? 

Po dviejų metų pertraukos vis dažniau grįžta mano kraujospūdžio šokinėjimai ir pykinimai ir panašiai.  Manau, kad tai netinkama smegenų veikla,, o ne širdies  ar skrandžio. Atėjo apatija - nenoriu tvarkytis, keliauti, džiaugtis kažkuo. Tiesiog juodoji skylė.  Užsiregistravau pas gydytoją tik kovo 12 d. Per tiek laiko tikiuosi išsiaiškinti bent sau, kas man darosi.