Beje, įdomus sutapimas, tai mergaitei, kurios mama emigravo ir ją paliko, kaip tik dabar turi būti 21-eri...
O neseniai baigiau skaityti knygą " Katinas Bobas. Apie vaikiną ir katiną, gatvėje radusius viltį", vaikinas pasakoja savo istoriją, kuomet tėvų skyrybos, dažnas mamos gyvenamosios vietos keitimas dėl mamos karjeros neleido vaikui jaustis gerai, užmegzti ryšių , draugysčių su bendraamžiais....Todėl jis maštavo, užsiskelndė, sulaukęs pilnametystės išvažiavo į kitą šalį, įniko į narkotikius, tik po 10 metų vargais negalais išsikapstė, atkūrė ryšius su mama, prisipažino, ką jautė ir kuo gyveno pastaruosius 10 metų, miegojo tarpuvartėse, kovojo už išlikimą, heroinas. Mas siejasi paralelės su Elijos dukros gyvenimu - mokykla Lietuvoj ir užsienyje, draugų ir vietų kaita.
Ačiū už palinkėjimus, Elija, aš ir nesiginu, kad esu teisi, kad mano vaikams bus lengva paauglystė, o galbūt, jei Dievas duuos jėgų ir išminties, viskas bus gerai, svarbiausia, kad nenutrųktų ryšys tarp manęs ir vaikų, jis yra ir tuo džiaugiuos.
Jums linkiu spręsti savo bėdas ir ieškoti išeičių ir nebūti išmintingesne už gydytojus, nenusistatyti prieš vaistus, pradžioj minėjote, kad netiko dukrai, dabar, kad jūs nusistačiusi. Gaila, kad mergina neturi pasirinkimo galimybės , nes jai tenka kentėti panikos atakas, ne jums. Aš ir buvau nusistačiusi prieš chemiją, ir dabar raminamus stengiuosi kuo rečiau vartoti, bet kai jau vaikštai ašmenimis ir ant bedgnės krašto, žiūri, kaip išlikti, sau padėti. Viskas yra chemija.
Papildyta:Klysti, Nihght, aš nesiputojau rašydama, atsitraukiau nuo šito posto kuriam laikui, kad galėčiau susidėlioti mintis, žinoti, ką noriu pasakyti. taip, man mano vyro šmeižimas, nusakymas visko ne taipo, kaip yra, yra drabstymas purvais, ant manęs dar tegul sako, kas ant liežuvio galo, pataikys ar nepataikys perskaičiusi kelis sakinius, bet ant savo artimojo neleisiu, net forume
Ir pasakoju viską ne norėdama pasiteisinti ar pateisinti kitą, o kad būtų aiškesnė situacij.