QUOTE(Iš_Šviesos @ 2016 10 13, 16:14)
Nepaliko jis jai dar to buto. Kai autore tures nuosavybes dokus, tada ir galesit sakyti, kad ne toks jis ir blogas.
Jus neisivaizduojate kaip su tokiu gyventi, o moterys/vyrai tik tokius santykius ir temate, galvoja, kad cia normalu, desperatiskai siekia "meiles" ir isisuka i ta uzdara rata, kai kuo labiau stengies, tuo labiau pries tave smurtauja. Jie taip ismoke vaikysteje, taip iauge i krauja, taip atrodo patogiausia, artimiausia. As kai paaugle buvau, turejau tokia drauge, kuri uzaugusi su giminaiciais, be tevu. Gaila man jos buvo, todel pasikviesdavau tai nakvot pas mus, tai vaziuot kur su musu seima. Ji man pasake po kiek laiko "aciu, as pamaciau, kad galima gyventi ir normaliai". Kai kurie ir uzauga, ir subresta, taip ir nepamate normalaus bendravimo, normalios seimos. Tai is ko jie pavyzdi ims, is ko mokysis save gerbti, spresti problemas, pagalbos kreiptis?
Jau viskas panagrineta sia tema, visos supranta teisingai ir vienodai, tik reiskiames skirtingai.
Perskaiciau siandien is naujo temos pavadinima, potekste. " Reikia pagalbos". Kokios tiksliau? Finansines, juridines ar palaikymo? Pinigais cia niekas nesidalins, juridiniu patarimu buvo apstu, o verkti ir raudoti kai nera del ko as tikrai nemoku. Paskaiciau dar karta autores pirma zinute, nors nelabai rislus minciu kratinys ( na gal rase isgerus is tos nevilties), bet tai viska perskaicius neaisku kas yra blogai??? Ji juk kentejo 13 metu, dabar padave skirybom ir kas blogai??? Du menesius jau negyvena su tuo zmogum, bet dabar savaite laiko miega neklotoj lovoj, verkia ir numirt nori

. Del ko? Del to kad skiriasi su vyru, kuris jos nemyli ir negerbia? Tai kaip tik dziaugtis reikia jai, kad praregejo pagaliau. Nes siaip kazko tai pabaiga yra pradzia ir sita reikia priimti kaip teigiama dalyka gyvenime, o ne kraustytis is proto del skirybu su vyru, su kuriuo buvo ziauriai blogi santykiai. Zmonem namai sudega, vaikai baisiom nepagydomom ligom serga, kiti koju ar ranku neturi ir tai turbut sugeba ramybe atrast, kad gyvent toliau. O cia del skirybu tiek pergyvent. Apsidairytu autore saltu protu aplink, paziuretu kad turi ir vaikus sveikus ir namus ir oro ikvept i plaucius gali, pasidziaugtu galu gale tai, kad praregejo ir nutrauke santykius ir tuom bent pasidziaugtu. Sukiotis atgal, gyventi nuoskaudomis neverta, nes tai praeitis. Rytoj laukia nauja diena, naujas gyvenimas. Apie tai reikia galvoti, o ne verkti prisiminimus isijungus. Vyro nera, nera kas draudzia i zmones iseit. Negi nera nei vienos is seniau pazistamos, kad nueiti tiesiog pabendraut? Ne apie ta vyra ur praeita gyvenimo etapa, o apie vaikus, bendrus prisiminimus ar koki seriala. Prasiblaskyt reikia, su vaikais daugiau papramogaut, save kazkuom palepint ir aprimus dabaigti tvarkytis reikalus iki galo. Toks butu mano patarimas, bet kazi ar juo naudosis, nes kiekvienas masto taip, kaip jam atrodo priimtina.