QUOTE(Miškų avietė @ 2016 10 23, 12:52)
Labai pritariu Montevertei. Santykiai yra kompromisų menas. Jeigu žmogus vadovaujasi logika: "man gerai, kaip yra, o jei tau ne - tavo bėdos", tuomet tegul geriau vienas gyvena ir išvis nelenda į jokias draugystes, nes tiek partnerystėje, tiek šeimoje reikia taikytis vienas prie kito, atsižvelgti į kito poreikius, lūkesčius, rūpintis ne tik savo dvasiniiu komfortu, bet ir stengtis dėl antros pusės, kitu atveju tokie santykiai pasmerkti.
Vo

Bet aišku, visada išlieka glaimybė, kad nepaims to rakto. Tada reikia jau dabar sau atsakyti ar susigyvensi su tuo. Ar užteks šilumos iš draugų, sesių/brolių, savų vaikų.
Papildyta:
QUOTE(cambala @ 2016 10 23, 12:57)
Pakeičiau kitose srityse.
Kadangi aš nelinkusi išbarstyti širdies internete, tai negaliu išpasakoti visko, neturiu tam poreikio tiesiog. Bet galiu bendram situacijos supratimui pasakyti tiek, kad mes buvome žiauriai skirtingi: tarsi žmogus, sutikęs ufonautą. Ir neįmanoma pasakyti, kuris iš mū9sų žmogus, o kuris ufonautas. Čia iš kurios pusės žiūrėtum. Nes žmonės skirtingi. Kas vienam žmogus, kitam ufonautas ir atvirkščiai. Mes iš skirtingų Lietuvos pusių, iš skirtingų šeimų, labai skirtingai auklėti. Bet nieko nėra neįmanomo. Man pačiai stebuklas kaip mes neišsiskyrėme. Vadinasi, yra kažkas aukščiau nei tik mūsų paprasti norai, tas vadinamas "užsišikimas" ir pasukimas skirtingais keliais. Galbūt tam tikri žmonės tikrai vienas kitam skirti ir tada jokios skirtybės, jokios sienos neišskiria
