Turkija, Kemeras ir jo apylinkės

Septinta diena ten kur vėliava plevėsuoja

Draugė iš Baltarusijos man labai rekomendavo Kemere lipti į kalną kuriame iškelta vėliava. Labai aiškiai kaip iki ten nueiti nupasakoja. Per šias atostogas jau visus savo planus įgyvendinau apart kalno. Vadinasi reikia lipti, sako gražu.
Aišku kaip visada su programėle, logiškai pagalvojus be jos gal dar geriau rasčiau, bet su programėle einu ten kur daugiau pavėsiuko nebijodama nuklysti Žinau kad yra du keliai lipti į kalną, vienas normaliu keliu, o kitas mišku. Aš kaip ir planavau normaliu, bet gavosi kad pavėsiuko beieškodama į mišką nukulniavau. Miške susitikau senjorų porelę. Jie dar tik antra diena kaip Kemere. Pasakiau kad planuoju lipti į kalną, jie irgi panoro. Valio, kompanija padidėjo. Lipame miško keliuku gan stačiai.





Lipame neskubėdami, pailsėdami, į priekį juos užleidau, kad lipimo greitį reguliuotų Taip neskubėdami užlipame iki normalaus keliuko, ir tuomet pamatome kad mums dar oi kiek kulniuoti reikia Moterytė jau nebenori eiti, bet vyras labai entuziastingas, labai nori. Šaunuolai senjorai, vyresni nei mano mamos, o va nepabijojo lipti, ypač žinant kad vyras su širdies stimuliatoriumi. Matau kad dabar jau patys turi įvertinti savo galimybes, apsispręsti, eiti toliau, ar ne, aš atsiveikinu su savo bendrakeleiviais ir einu toliau viena, didesniu greičiu.

Viršūnėje







Pačioje viršūnėje yra dviaukštis namelis. Jame koks tai vyriokas, pasiūlo arbatos, begeriant arbatą, beplepant išgirstu lietuviškai kalbant, pasirodo mano bendrakeliaiviai senjorai vis tik ryžosi ir užlipo Užleidžiame jiems vietą prie staliuko, nes staliukas tai labai mažytis, bet vaizdas pasakiškas. Visas Kemeras po kojomis

Pats vidurdienis, saulė kepina lyg pasiutusi, lyg ne spalio pabaiga būtų. Sėdžiu su naujuoju pažįstamu jo stikliniame kambariuke, ir plepame apie viską, nuo mėgstamos muzikos, pomėgių, šeimos iki darbo, jo darbo, nes aš šiuo metu dirbu turiste ir apie kitą darbą nė pagalvoti nenoriu Pasirodo čia jis priešgaisriniu stebėtoju dirba( na kažkas panašaus, bet esmė stebėti kur ugnis įsiplieskia). Nieko sau darbas 24 valandas sėdi, muzikytę klausosi, kitas 24 ilsisi. Ir aš noriu tokio darbo O kai dar parodė algalapį, na taip taip netgi ir tai parodė tai pasisiūliau padėti dirbti ir algą dalintis per pusę, vis vien šiek tiek daugiau nei maniškė alga gautųsi Bet ne viskas rožėmis klota, kai gaisrai būna, sunku, labai sunku būna, ir aš tuo nė kiek neabejoju. Man užteko tik truputį su žiūronais pažiūrinėti, vis akis pailsinti norėdavosi.
Pasiūlo pasilikti pietums, gamins pats. Na ar aš galiu tokio pasiūlymo atsisakyti, kai lauke +33 ar net daugiau, saulė kepina kaip pasiutusi, o čia kondicionierius, pavėsis o svarbiausia ... žmoniškas, normalus su vandeniu WC Juk būna moters gyvenime tokių dienų kai šis mažas kambarėlis, jo komfortiškumas, ypatingai svarbus tampa. O dar karštis tai išviso praplečia viską, net galva svaigsta, jaučiuosi šiek tiek lepšis. Abu turime savų išskaičiavimų, jam smagiai dieną sutrumpinti, o man... Na gerai ir kompanija visai nieko. Beje kalbame turkiškai-angliškai su vertėju, jei ko nesuprantu, o nesuprantu tai aš daug ko.
Pirmame aukšte mano jau aplankytas tuoletas, ir virtuvė kartu su miegamuoju, bendra patalpa, kuriame yra 3 lovos, šaldytuvas ir visai neblogai įrengta virtuvė, netgi su stalviršiu.
Na jau virtuvėje tai man tikrai google vertėjo nereikia, padedam telefonus į šalį ir už darbų. Apgailestaudamas rodo, kad vištienos kulšelės dar atšilti nespėjo, taigi jos lieka vakarienei. Žiūrime kas šaldytuve, o ten nuo vandens ir pomidorų iki išdarkyto torto, alaus ir ketvirtadalio butelio rakės Matosi neseniai smagaus vakarėlio būta
Pasirinkimas ką gaminti - makaronai arba mantai. Mantai tai tokie kolduniūkai, čia jie buvo labai mažyčiai, aš įsivaizdavau kad jie užšaldyti turėtų būti, bet ne, ten tiesiog pradėtas maišelis tiesiog šaldytuve laikomas buvo. Aš čia garbingiausias svečias, man leidžiama rinktis Renkuosi makaronus, tuomet iš dviejų rūšių vienus renkuosi, žinoma tokius, kokios formos pas mus nelabai būna. Man maisto pati gamyba svetur yra labai įdomu, aš pati iš to ilgą laiką duoną valgiau, ir to mokiausi, tai išliko profesinis smalsumas.
Makaronus pila į verdantį vandenį, na viskas kaip ir pas mus, tuo pačiu metu ruošiame daržoves. Gaunu nulupti vieną svogūną, antrąjį pats nulupa. O jau peilio aštrumas, net stalo peilis geriau pjauna. Pasiimu aš tą peilį ir išeinu į kiemą ir dairausi kokio akmens kur čia jį pasigalasti. O priešakis turistas ir jo didelės akys, na jam ir vaizdelis: išeina didelė blondinė su didžiuliu virėjo peiliu ir dairosi, kažko ieško, o jai iš paskos turkas su kitu, mažesniu peiliu Pasigalandu aš tą peilį į plytas, neimu to mažesnio peilio, kurį man atnešė. Man net nosis užsiriečia po to kai parodžiau klasę pjaustant svogūnus Kažkodėl daug kam atrodo kažkas itin sudėtingo greitas pjaustymas neatitraukiant peilio. O iš tiesų viskas daug paprasčiau, svarbiausia kad peilis ilgas būtų, su trumpu taip nepapjaustysi. Galiuko peilio nekeli, jis visada prie lentutės priglaustas kiloji tik rankeną aukštyn-žemyn ir po truputįį dešnę, pirštai sulenti kad prie ju peilis prisiglaustų, bet ne ašmenys, taip niekad nagų nenusikaposi ir viskas.
Nulupa pomidorus, aš juos supjaustau. Į keptuvę su įkaitintu aliejumi deda svogūnus, juos apkepa, tuomet pomidorus. Ištraukia iš šaldytuvo didelį plastmasinį gal kokių 7l stiklainį su kažkokia raudona pasta. Aš nebūčiau aš jei nepabandyčiau kas čia per daiktas. nežinau kas ten buvo, pirmas skonis tai lyg kokia pomidorų rūgštelenti pasta, bet vėliau atėjo aštrumas Manau bus kažkas su paprikomis. Tai va tos masės įdėjo ir dar prieskoninių žolelių. Dar pagąsdino kad dės Biber( paprikos raudonų tokių dribsnių), sakiau dėk, bet nedėjo, matyt galvojo kad aš labai išsigąsiu aštrumo. O kad aš pati tokių pipirų į namus nusipirkau vežtis. Tik gaila mažoka nusipirkau, nes jau beveik baigiu.
Duoda man patikrinti ar makaronai išvirę, pats tas nepervirę, dar kietumo turintys, bet nepasitiki manimi, dar pats patikrina ir tuomet.... suverčia makaronus į didelį baltą kiaurabliudį ir juos vandeniu stropiai perplauna tuomet į keptuvę ir kartu dar pakaitina. Štai ir mūsų pietūs gatavi.



Viskas būtų gerai, bet net man aštrumo pristinga, persistengė prie manęs besiderindamas vyriokas. O juk man kaip tik įdomiau kaip iš tiesų jie maistą gamina, koks jo skonis, o pavalgyti europietiškam skrandžiui maisto aš ir viešbutyje galiu.

Klausomies muzikos ir plepame, plepame, plepame. Pasirodo abu mėgstame keliauti, jis su savo raudonu motociklu apylinkes aplaksto ir į darbą iš Antalijos su juo važinėja, na o aš dolmušais ir pėsčiomis Sulaukiu pasiūlymo pasilikti vakarienei, kepti ant mangal (grotelių) vištienos. Bet tokiems pasiūlymams turiu geležinį argumentą - mama neleidžia Visa laimė kad ji šito negirdi, o tai iš juoko numirtų, baisingai nepaklusni jau nuo paauglystės buvau.
Atsisveikinant kaip tėvas mažu vaiku rūpinosi: vandens į kelionę įdėti primygtinai siūlo, aprimsta tik kai parodžiau kad tikrai turiu.
Nulipimas gal 100 kart lengvesnis nei užlipimas. Gaila kad mažai nuotraukų nulipant padariau, nes kitas apšvietimas, nuotraukos neišblukę gavosi, o dabar tik pora kadrų tepadariau





Nė nepajutau kaip nuo kalno iki asfalto nulipau. Vos paėjau asfaltu žiūriu atvažiuoja raudonas motociklas, sustoja. Motociklistas sako - Kemer. Aš taip įdėmiai jį apžiūrinėju, jis pasikelia šalmo stiklą, bet man vis vien veido neką tesimato, bet maikutė matyta. O geras, mano naujasis draugas nuo kalno sulaukė kol aš nulipsiu labai prastu keliu, nes dviese tokiems ne mažiems žmonėms ten užsimušimui tik važiuoti, ir nuspręndė geru keliu mane pasivyti ir pavežėti. Sėdu ant motociklo ir lekiam, vos spėju skrybelę benuskrendančią pagauti, šimtas metų motociklu nevažiavau, net pamiršau ką reiškia su vėjeliu pralėkti. Sankryžoje dar paklausia kur važiuoti, aš suvadovauju ir priveža mane prie pat viešbučio durų. Atsisveikinant padėkoju, jis ranką ištiesia-atsisveikinam rankos paspaudimu ir išsiskiriame. Viešbučio hole du recepshen vyrukai pasitinka abudu į mane žiūri tik veido išraiškos skirtingos- vienas laimingas laimingas, išsišiepęs iki ausų, o kitas toks susiraukęs lyg citriną ką tik suvalgęs. Man net mintis kilo, kad jie kai turistės atvzažiuoja susilažina kuri susidės su vietiniais, na dėl ko daugiau tokios skirtingos reakcijos būtų O visą tiesą tik aš žinau
Drybsau sau kambaryje, pasakoju mamoms kaip sekėsi lipti į kalną, apie šauniuosius senjorus, kurie vis tik užlipo į tą kalną, pasakoju kad mano naujasis draugas mane dar ir iki viešbučio parvežė, su nepažįstamu juk nebūčiau važiavusi, žiūrinėju nuotraukas ir ..... ogi mano naujasis draugas visai kitokia maikute ir be barzdos, o motociklistas biškį su barzda buvo Matyt maikutę turguje mačiau, todėl ji man matyta pasirodė
Vakare visą šitą istoriją Katiai papasakoju ji vos iš juoko nenumirė, stebisi mano drąsa. O aš jai ir sakau, kad aš juk su kaip ir pažįstamu daugmaž važiavau, na bent jau taip maniau, kol nuotraukų nepažiūrėjau Dar su Katia turkiškų serialų pasižiūrime ir išsiskirstome sutarę ryte susitikti, pasideginti.

Aštunta diena, tiesiog poilsiui ir lauktuvėms

Prabundu ryte ir galvoju- to dar nebuvo, pusė sapno nesupratau, nes jį sapnavau turkų kaba
Visą dieną ant kalno su vyrioku praplepėjau mixu, o vakare su Katka dar ir turkiškų serialų prisižiūrėjome Kelionės metu kad rusiškai galvoju, rusiškai sapnuoju būdavo, bet kad kita kokia kalba sapnus sapnuočiau to dar nebuvo Juk kitos kokios kalbos žmoniškai ir nemoku

Ryte pasimaudžiusi, truputį pasideginusi atsisveikinu su Katia, na jei daugiau nebesusitiktume, nes ji jau šiandien į Antaliją išvyksta. Na taip atsisveikinėjome dar kokius 5-6 kartus, kai tik susitikdavome

Šiandieną visos trys: aš ir mano mamos išsiskirstome, kiekviena kas sau, kas į parduotuvę, kas prie jūros, kas pasivaikčioti. Mamoms užrodau kur yra parduotuvė "BIM", prie didžiosios mečetės, truputėlį į kiemą įeinant. Ten mažesnis pasirinkimas nei "Migros" bet pigiau.
Taigi visos prašluojame tą BIMą, nemažą maišioką saldumynų ir pora pokelių prieskonių prisiperku. išleidžiu paskutines liras. Už tą maišioką tik apie 8 EUR sumoku( aš juk viską į eurus verčiuosi, vis smegenys nors truputį per atostogas padirba)

Aplankau savo mėgstamą vietą Kemere, šiap tai ten vieno viešbučio lyg ir teritorija, bet pajūriu nedraudžia vaikštinėti. Gerai kad tas viešbutis jau nebedirba, tai ramiai pajūriu pavaikštinėju





Grįžtant į viešbutį dar nufotografuoju įrodymą kiek tos temperatūros spalio pabaigoje buvo

Devinta diena

Visa kas gera turi savo pradžią ir savo pabaigą. Anksti ryte mus atvažiuoja jau išvežti į oro uostą, atvažiuoja dar anksčiau nei buvo žadėta, tai mes iš to skubėjimo net savo ankstyvus pusryčius užmirštame pasiimti
Oro uoste tokių eiliu gyvenime nebuvau mačiusi, jau lauke jos prasideda Oro uoste savo pase užtinku užsilikusias 10 turkiškų lirų, o aš jau maniau kad visas išleidau, vadinasi dar reiks sugrįžti, pinigus išleisti tai reikia
Vilnių pasiekiame be jokių netikėtumų



Pirmą kart po lėktuvo nusileidimo Vilniuje teko prie feiskontrolės eilutėje apie 45 minutes praleisti, daugoka

Adaptacija ir grįžimas į realybę užtrunka dar kokias 5 dienas, o kol rašiau šį pasakojimą vėl atgal sugrįždavau, gal todėl taip po truputėlį ir rašiau. Na bet dabar jau turiu kitus bilietus, į kitą šalį, todėl su malonumu užbaigiu šį pasakojimą ir pradedu ruoštis, rinktis informaciją kitai kelionei. Jau net ir fotoreportažas keliems žmogeliams pažadėtas, taigi dar susitiksime

Kvailo turisto mokestis

Kartą Egipte sutiktos maskvietės man aiškino teoriją apie tai, kad kiekvienoje šalyje vos ne garbės reikalas yra apgauti turistą. Taigi jei tave ir apgavo, nesinervinki,taip turi būti, tu tiesiog sumokėjai kvailo turisto mokestį, atsipalaiduoki ir mėgaukis tolimesnėmis atostogomis. Va, jei buvai šalyje ir tavęs ten nieks neapgavo, reiškia tu toje šalyje nė nebuvai. Įdomi teorija, bet tinkama atostogoms...
Kad ir kiek saugojau savo mamas per visą kelionę, mokiau kaip ir kur apsipirkti, kur valiutą keistis, kur pirkti ekskursijas, kokia valiuta ir kiek mokėti už dolmušus bet jei lemta sumokėti tą nelemtąjį kvailo turisto mokestį, niekaip nuo jo neišsisuksi.
Antrą atostogų dieną aš išvykau į Antaliją, o mamas saugiai viešbutyje palikau. Grįžtu iš antalijos o mamos patenkintos laimingos, sako mes viešbutyje turkiškoje pirtyje buvome ir papludimio rankšluosčius pasiėmėme. Po poros dienų ir man prireikė papludimio rankšluosčio, pasiėmiau piniginę, užstatui, ir nuėjau. Na kaip man ten sekėsi, koks 'malonus' sutikimas jau pasakojau. Bet galų gale išėjau su rankšluosčiu ir nė užstato nereikėjo (o mamos sumokėjo 10eur), tik prirašė dar vieną asmenį prie mūsų kambario. O paskutinę dieną dieną kai grąžinome rankšluosčius apie jokį užstatą nieks nieko nežino, jokių 10eur nė akyse nematė. Aiškina kad rankšluosčiai be jokių užstatų duodami, o pas mus ir Tezų ir Novaturo puslapiuose prie mūsų viešbučio aprašymų parašyta kad papludimio rankšluosčiai už užstatą. Mums nė kitokių minčių nekilo, būtų manęs paprašę užstato, ir aš būčiau irgi damokėjusi Taigi mano mama jau tikrai buvo Turkijoje, o aš irgi per 6 atostogas Turkijoje ne kartą šitą mokestį sumokėjau, jau galiu užtikrintai sakyti- Aš Turkijoje tikrai buvau

Sveiki, turiu 1 atliekamą pakvietimą i Adventur parodą. Gal kam reikia? Parašykit i az savo e-paštą atsiųsiu.

Atiduota

 Naujo fotoreportažo nerašysiu, bet pridėsiu naujai aplankytas vietas.

Kuršunlu Parkas( ir kriokliai)

Seniai norėjau aš tą parką aplankyti, bet nežinojau kaip iki jo nusigauti. Lyg ir yra viešasis autobusas 519, bet pradėjus gilintis tai jis važiuoja labai nepatogiu metu, 2k ryte, 2k vakare ir vieną kart apie 12val, bet... niekaip nesupratau iš kokios stotelės tie vykimo laikai. Taigi nutariau nerizikuoti ir važiuoti pasikliaujant likimu, ty, pažiūrėjau kad artimiausias yra Aksu miestelis link sankryžos nuo kurios iki parko su kriokliais dar kokie 7-8km. 

Iš vakaro viešbutyje pasikalbu su odos gaminiais prekiaujančiu vyruku, papasakoju savo planus kad labai noriu į Kuršunlu parką ir jis man pasiūlo itin patogų ir pigų susisiekimą su Aksu miesteliu. Ogi yra nuo Antalijos otogar(autobusų stoties) iki Aksu tramvajus, labai panašus į metro. Labai patogus

 

Taig ryte išvykstu štai šitaip: Viešuoju transportu Kemeras-Antalya otogar, dolmušu 9TRY. Antalya otogar- Kuršunlu stotelė(už jos ir Aksu miestelis), tramvajus 2TRY tuomet ėjau didžiule žiedine sankryža su įvažiavimais, apvažiavimais link kelio į Kuršunlu. Ten pakeliu tikėjausi susistabdyti kokį dolmušą ar autobusą, nors jau tiems 6-7km iki keliuko link Kuršunlų parko, o nuo iki pačio parko tuos 1,5km jau nei kų, nei ką nueiti. Bet nespėjau net sankryžos išeiti, kad galėčiau į kitą kelio pusę pereiti ir tuomet jau medžioti transportą kaip pasitaikė mobilus policijos postas...

 Policija mane sustabdė, išnaršė visą mano pasą, kiekvieną antspaudą nužiūrėjo, net kas užkišta už paso nužiūrėjo, o ten buvo 3 po 50 TRY. Na bet skaičiuoti nepradėjo   Paklausė kur einu: pasakiau kad į Kuršunlų parką, jie nusistebėjo, pasiūlė arbatos. Aš žmogus neišdidus- neatsisakiau, juk šitaip karšta Tarp vyrukų buvo ir viena mergina, turėjau pora Kregždutė saldainių, tai ją pavaišinau. O ji draugiška, vieną sau, kitą kokiam tai vyriausiam pagal rangą davė. Na aš ten nieko nesuprantu, bet man taip pasirodė pagal elgesį, vadovavimą. Iš pradžių visi trys kalbėjome turko- angliškai. Aš juk gerai nemoku nei turkiškai, nei angliškai, o jie rusiškai išviso nei bum bum. Pribėga vienas policininkas, visas net žvilga kaip išsišiepęs, klausia gal prancūziškai moku? Nemoku aš, nemoku, tai ir nuėjo nukabinęs nosį. nepavyko jam papramogauti, pavertėjauti, pailsėti nuo rutinos. Iš šefo gaunu pasiūlymą kad mane nuveš iki parko, aišku aš neatsisakau. Tai ką vykstu su dviem policininkais iki pat parko vartų. Vaizdas tai turėjo būti pritrenkiantis: atvažiuoja policijos mašina su 2 policininkais, vienas iššoka, atidaro dureles, ištiesia ranką ir iš mašinos išlipa tokia augalota blondinė. Į ūgį gal bent 15 cm aukštesnė, o į plotį jau nebeskaičiuosim kiek  

pavasarį turėtų būti gražiau, kriokliai tai silpnoki pasirodė, o ir labai daug medžių, vaizdą labai užstoja    Vienu žodžiu parkas nelabai fotogeniškas, bet ten būti man labai patiko.