



paskaičiau apie judviejų kaimus net širdis apsalo
neturėjau nei kaimo nei gyvuliukų tik asfaltą, betoną ir smėlio dėžę su katinu š...
ir kodėl mane traukia taip žemė
kažkokia ne tėvų vaikas
Muka, kai turi, tai nevertini. Bet mes vertinom. Kai diedukas pradėjo sirgti, močiutė norėjo parduot sodybą ir kraustytis į miestelį, bet mes su sese išprašėm nesikraustyt. Sodyba labai gražioj vietoj ant kalno. Nulėkdavom žemuogiaut po pušsim, atsitūpiam, slėniai gražiausi nusidriekę. Su pusbroliu miškus išbraidydavom, grybaudavom, šiaip zbitkų prigalvodavom. Erdvė ir laisvė begalinė.
Bet va daržų nemėgau. O dabar mėgstu dar ir kaip. Gal dėl to, kad pas močiutę jų buvo bais daug, nesibaigiantis ravėjimai. O sode matai kaitą, matai kaip auga viskas, turi laiko pasidžiaugt. Nesiplėšom be reikalo.
Pou,esam eje pestute i soda,kai geras oras ir ne karta.
Lynoja,dregna,vos 12 silumos ir vel vejai.
Nu kaip noriu silumos
Svoris juda,bet letai.Nuo praejysio karto minus kilas.Nu nors tiek gerai.
Pirkau gila vafline,eisiu kept pusryciams vafliu is riesutu sviesto.MB siandien vienas i soda ismove.Paliko mane trobos kurent
O, tai smaguma, ypač, jei yra tinkamas takas.
Pavydžiu dėl svorio. Pas mane juda taip pat, tik ne įt ą pusę, kurią norėčiau