Ingrida, pasaulis nesugrius, jei kažko nepadarysi. Geriau pasaugok save.
Kažkaip kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą. Mažiau pirkinių, mažiau nereikalingų dalykų, mažiau nervų dėl kažko nepavykusio.
Šiandien vėl kvailas nutikimas. Žiūriu pro langą, tolumoje lyg kažkoks baltas vaiduoklis pažeme vyniojasi. Bandau įsižiūrėti- nu tikrai kas tai tarp materialaus ir kokio tai dūmo. Na, galvoju, va jau vaidentis pradėjo, visai arti brandi vaikystė. Paskui važiuoju su Baskiu prasilakstyti, ogi ten pamiškėje ant kviečių ganosi gal septynios gulbės. Žąsų pulkus tai ne sykį mačiau ir vaikiau nuo laukų. Bet gulbes laukuose pirmą kartą pamačiau.
Dėl to suvaikėjimo. Pirmadienį prabundu, apsirengiu, griebiu akinius nuo kompo ( ten jie nakvoja) ir varau sandėlį atrakinti. Paskui vaikštau, ir toks jau prastas matomumas. Viskas, galvoju, kažkur gal pasižeidė akies nervai, ko tooks staigus regos susilpnėjimas. Galvoju, reikės po pietų registruotis kur mokamoj pas okulistą. Atsisėdu prie kompo sąskaitas išrašyti, paskui į programą pirkimus sumetu. Į kompą irgi neryškiai matau, tiesiog nosį prie monitoriaus reikia prispausti.

Nusiimu akinius, be jų bandau. Nes man į tolį jų reikia daugiau. Paskui kažkaip žiūriu, kad šalia dveji vienodi akiniai . Beveik vienodi. Taigi aš dukros akinius pagriebusi nešioju.

Jinai nutėškusi juos prie kompo, pati su lęšiais varinėja.