Sveikos
Matai, Sapniuk, nėra to blogo, kas į gerą neišeitų. Sutvarkys po darbų vyriokai aplinką, o dar jeigu yra neblogų.
Mano pirma mintis, apie svajonę, gal labiau norą, tai kad vaikams sektųsi, kad sveiki būtume. Bet šito visi norime, matyt. Neturiu vienos didelės svajonės. Gal noriu buitį sutvarkyti, kad kuo komfortiškiau galėčiau gyventi, tvoros kaime noriu, geriausiai, viso sklypo. Apie keliones nesvajoju, imi ir važiuoji. Juk dabar tai nėra sunkiai įgyvendinama, kainos įvairios, nuolaidų būna. Matyt, pasenau beviltiškai, nors ir būdama jauna po kelių dienų norėdavau namo. Čia kokiu kampu pažiūrėti. Gražu turėti svajonę, pvz. aplankyti Italiją, svajoji, džiaugėsi, kad išvažiavai, į viską pozityviai žiūri. O aš nenoriu į Italiją... prisiminimai tokie žemiški liko - siauros Romos gatvelės, mažyčiai balkonai su daugybe skalbinių, moterys, purtančios savo kilimėlius tiesiai turistams ant galvų, apdaužytos purvinos mašinos, Kolizėjus....griuvėsiai kaip griuvėsiai, Vatikano garsioji aikštė -kaip aikštė, dar ir nelygi baisiai, požemiai kaip požemiai. Bet kompanija buvo gera, žmonės įdomūs, nubaliavojom gerai, bet tai lietuviai buvo....Nors italai verti grieko

Vieną kartą lėktuvo kaimynas italas buvo, į Vilnių skridom. Jis visą kelią plepėjo, apie ką jis tik nepasakojo. Ir vis klausė, ar suprantu, negalėjau būti ko nors neišgirdusi. Lėktuvas ūžia, jis aiškiai kalba, bet negaliu pasakyti, kad anglų man kaip gimtoji, bet va, prisiminimai liko. Jis man net skambino po to, kai Vilniuje būdavo.
Oj, kiek čia nesąmonių prirašiau, bet netrinsiu, tiek to.