Tai kad į veršieną nereikia jokių rozmarinų, nebent juos labai mėgsti. Apkepi gabaliukus aliejuje ar svieste, į troškintuvo dugną daug morkų, kokį porą papjaustyti, gal svogūno. Įmeti kelis lauro lapus, gali džiovintą grybą. Sudedi mėsą, pili vandenio, dalį grietinėlės ir troškini. Veršiena man kažkuo panaši į triušieną, be galo skanu. Senokai beragavau, gal jau 10 metų. Vaikystėje dažnai valgydavome, mama dirbo fermos vedėja, tai koks veršis jei koją išsisuka, šnai, auskarus persega kitam, mėsos visam kolektyvui yra.

Dar kažkaip virtą mėsą apkepdavo orkaitėje su šviežiomis virtomis bulvėmis. Arba troškindavo baltame padaže su lepšiukais, tų tai tik paėjus už sodo pas mus po krepšį galima buvo parsinešti. Lyžuka, na reikia prieš naktį suintriguoti. Net seilės ant klaviatūros drimba.
Giega, kad ir jautiena skanu. Prisimenant studijų laikus, Kaune Laisvės pradžioje buvo tokia valgykla, ar ne Šatrija vadinosi. Ten būdavo labai skanus jautienos guliašas.
Išviriau vakarienei kuskuso košės. Sušveitėme, ir dar norisi...