Parašiau pasiaiškinimą, o tą gautą raštą pasilieku Darbo inspekcijai. Čia jau gaunasi psichologinis smurtas. Maksėse ir tai kasininkės turi pertraukas per kurias gali pajudėti, kad ir prekes dėliodamos, o ką man čia veikti, jei viskas sutvarkyta ir kojos tirpsta nuo nejudėjimo, Paskum visai nepaeisiu.
Ta senė, kur mane vadavo, labai konfliktavo su pirkėjais, ji išėjo kitur, o valdžiai tas kioskės numeris įsiminė ir dabar visi šišai krenta ant manęs. Bet aš tai ne prie ko.
Šalia kiosko dirba viena, tai irgi atėję pirkėjai skundžiasi, kad juos moko kaip prašyti papildyti ebilietus. Ne visi pakantūs mokymams. Aš tai neauklėju, kaip pasako, taip suprantu, džiaugiuos kad tik perka. Net ir užsieniečius sugebu aptarnauti nemokėdama jų kalbos. Svarbu įsiklausyti ką jie sako
Nelengvas darbas, kai pagalvoji, psichologine prasme, gerai, kai tik nusiperka ir nueina, bet kiti po pusę valandos prie kiosko lialiuoja su savo bėdomis, gi nevysi.
Man patinka mano darbas, mėgstu su žmonėmis bendrauti. Štai šiandien senukų diena, pardavinėsiu Savaites

Per tris dienas susimatysiu su visais savo pirkėjais ir taip kas savaitę.