Radau googlėj, neklydau, du metrus serbentas sieks, dar gerai, kad į šonus nesiplečia
Sakiau vyrui, kad vienam pomidorui min penkis litrus vandens piltų kas antrą dieną. Kad savidulkiai, tai buvau užmiršus, ačiū iš Kaimuko
Prie kioskės statė reklamai skaitliuką, tai vėl eilinį kartą viską išmindyjo. Kaip žmonės nevertina kito darbo, negailina augalų, kai tai matau, norisi tik verkt. Toks vaizdas, kad jiems tik šiukšlynas tinka, tai ir mėto viską, jaunos mamos nesibodi ir prikakotus pampersus nusviesti ant gėlių, kaip šlykštu, kai visa tai tenka surinkt ir nešt prie stotelės į šiukšliadėžę, nes kur rast konteinerį prie gatvės? Ryt įtariu rasiu iėjimą alia užminuotą ir taip kaskart, nesibodi gamtinius reikalus atlikti ne kur nuošaliau, bet tyčia ant pačio praėjimo, vienąkart net ant kilimėlio prie durų, veu... Paskui rašinėja, ko mes piktos, kaip nepykt, kai visai dienai sugadina rytą.
Ai, praeitą savaitę viena ponia atėjo su šimtu euru kramtuškės pirkt. Aš ką tik po inkasacijos, bet jau turėjau surinkus kažkiek popierinių. Aiškiai norėjo išsikeisti kupiūrą. Sakau neturėsiu grąžos kitiems, nedaug pinigų yra, tai kaip šoko ardytis, lyg širšių lizdą užjudinau ar šašą ant žaizdos, tuoj skambinsiu vadovybei, man nesvarbu, eikit pati ir keiskite, neįdomu ir t.t. Galvoju tokia paskambins dar prikurs paskui tikrai bus dar daugiau dūmų be ugnies, surinkau ir valdiškų ir savo kiek turėjau. Po jos riksmų ilgai rankos drebėjo. O atrodo toks niekas, tik pagrasino, Kažko jautrumas padidėjęs. Nusipirkau rusiškų vaistų kapsulėje gudobėlė, valerijonas, sukatžolė. Sakau, gal pagelbės mažiau reaguoti.
Tokie skauduliai, lyg ir nereikšmingi, bet man jau skaudūs, nes taip stengiuosi būti maloni visiems.