Slovakijos kalnai - rojus turistams

Kelios foto is Slovakijos(2008.kovo men.):

Ziulyte gal neisizeis, kad savo atsiminimus panaudosiu Jos temoje.
Vaziavau i Slovakija su agentura (Gruda), todel del agenturines keliones aprasymo naujos temos kurti nenoriu.

Buvome 7 dienu kelioneje. Pirmosios dienos vakarop pasivaiksciojome po Krokuva. Ten ir nakvojome.

Antraja diena aplankeme Spis pili. Kuri labai nustebino savo dydziu ir didingumu.




Nuo gynybines sienos



Teritorija

Palike Spis pili, vykome i Slovaku Roju. Is ten nuotrauku neturiu. Bet galiu tik paantrinti kolegu nuomonei, jog ten ne rojus, o pragaras. Upe nusekusi. Todel ejimas vaga nebuvo sudetingas. Kopeteles tai uzmuse... Tai vienintele vieta is visos keliones, i kuria nenoreciau sugrizti.

Gyvenome kalnu kurorte Strebske pleso, siame viesbutyje.
Is miestelio kasdien vazinedavome vis i kita vieta pasivaikscioti po kalnus.


Strebske pleso


Rytas Strebske pleso kurorte

Trecia diena prasimankstinimui patraukiame iki Poprad ezeriuko ir simboliniu kapinaiciu zuvusiems kalnuose.

Visiems planuojantiems i kalniukus noriu patarti pasimankstinti pries kelione. Slovakijoje esu buvusi pries keleta metu. Tada buvo vargo vakariene, nes vaziavau neturedama jokio supratimo, kas tie kalnai. Todel sikart likus kokiai savaitei iki vaziavimo, begiodavau, darydavau pratimus raumenims pratampyti.
Mano viena pazistama kalniete sakydavo, kad einant i kalnus, yra svarbu ne ka darei vakar, o ka darei pries puse metu. Taigi, as pries puse metu pradeti sportuoti nesugebejau. O pries savaite pradetas lengvas apsilimas nesudetingose Tatru trasose tikrai pagelbejo. Raumenu skausmo jokio. Gal netgi daugiau skaudejo ranka nuo atsiremimu i lazda, nei kojas.

Taigi, Popradske pleso ir apylinkes:



Simbolines kapinaites zuvusiems


Ir koplytele


Poprado ezeras


Ziedai.

Ledime, butu idomu pamatyti.

Vaziuodama supratau, apie kokia stichijos zala anksciau kalbejote Slovakijos temose. Dar ir dabar kai kur tie audros isversti medziai atrodo baisiai. Tai galiu tik nuspeti, koks vaizdas buvo tada...
Kai mes vaziavome, buvusio misko plotuose auga jaunuolynai, visur zydi tokios rozines kirtimu geles.



Budami Slovakijoje, plaukeme Dunajeco upe. Praeita karta tas plaukimas buvo gana nuobodus, bet si karta lyg ir idomesnis pasirode. Gal chebra smagesne.
Arba neatsimenu, arba pries koki septyneta metu nebuvo tilto per Dunajeca?



Ketvirta keliones diena keliavome traukinuku iki Stary Smakovec.



Siaip patiko keliones programa, nes buvo daug laisves. Pvz., kad ir sios dienos marsrutu galejome eiti ten, kur norejome ir grizti kada norejome. Traukinio bilietas Strebske pleso - Stary Smakovec i abi puses kainuoja iki 2 eur. Vaziuoti apie 40 minuciu.




Stary Smakovec

Is Stary Smakovec iki Herebionok kelemes lanovka.
Po to ejome netgi ne trasa, o paupiu. Buvo super. Prisilaipiojome. Primelyniavome. Dar ir grybu radome.


Krioklys

Patraukiame iki Zamakovskego chatos. Paskui iki Terycho.
Grozimes sleniais:


Oras pasitaike puikus. Todel nusprendziame kilti iki Terycho chatos. Praeita karta i sia, seniausia Tatruose, trobele pakilti nepavyko. O visada ji viliojo. Taigi, kylame aukstyn, pasigrozedami, atsigaivindami kalnu upeliuku vandeniu.






Papildyta:
Draugei sustreikuoja sirdis ir ji grizta atgal iki Zamakovskego. O as tesiu kelione aukstyn. Vaizdai nepakartojami. Fotografuoti nebefotografavau, nes vis tiek zinau, kad visu vaizdu ir jausmu iamzinti neimanoma. PPakilus netoli Terycho pasitinka debesys ir siaubingai saltas vejas. Varva snarglys ir ima spausti krutine. Todel pirmiausiai puolu i chata arbatos su 50 gr. Pasistiprinus ir susylus galima ir pasigrozeti:



Vienas is 5 ezeriuku salia Terycho chatos



Vaizdai nepakartojami, mielai cia ir apsinakvociau. Bet kylantys debesys kazkaip nejaukiai nuteikia. Vien pagalvojus apie tai, kad per slapius akmenis zemyn reiktu riedeti, nusprendziu leistis zemyn.
Zemyn kelias eina gana sparciai. Neuzlyja. Prie Zamakovskego netgi tvanku pasidaro. Herebionok lanovka trik uz pusvalandzio. Kai kas leidziasi zemyn paspirtukais, kai kas pesciomis. Nusprendziu laukti. Starost - ne radost vis tik... Su viena mergina is grupes sulaukiame lanovkos. Stary Smakovec dar prisipilame nuostabaus skonio tikro mineralinio vandens. Tikrai visiems rekomenduoju paragauti. O kadangi maciau, kaip zmones po 3-4 2 litru butelius jo pilasi, tai speju, nepraranda jis skonio ir pastovejes.
Griztame i savo kurorta jau temstant.

Penktaja keliones Slovakijoje diena pabuvojome Zemuosiuose Tatruose.
Tikslas buvo Chopokas. Pakeliui dar uzsukome ir Slobodos salaktitu-stalagmitu urvus. Antra karta matomi Slobodos urvai, juolab po pernykssciu slovenisku Postoinos uzvu, buvo visiskai prarade zavesi. Su drauge vos ne vienu metu istareme, kad daugiau gyvenime i jokius pozeminius urvus neisime. Parasciausiai, niekas juose nebestebina.

Iki Chopoko kylame keltuvais. Likusius metrus einame pesciomis.


Chopokas ir Akmenine trobele


Kalnu nesikas

Laiko sociai, pavalgymams, pasizvalgymams, pasivaiksciojimams. Laukiame visu norinciu paskraidyti parasparniu. Buvau gana uzsidegusi. Bet kai pamaciau, koks pakilimas yra... O be to musu akyse viena parasparnininke kluptelejusi nukrito ir gana smarkiai susitrenke, tai visam praradau nora skristi parasparniu.


Zemuju Tatru formos



Papildyta:
Paskutine viesnages Slovakijoje diena buvo bene graziausia vaizdais.
Nuo Skalnate pleso kilome, ejome iki chatos pri Zelenom plese. 13 km zygis. Bet verta buvo.

Iki Lomnitskij Stit is musu turbut nieks nepasikele.


Magistrale zygiuoti nebuvo labai lengva. Karstis, vietomis gana auksti ir nepatogiai suguldyti akmenys. Bet vaizdai atpirko viska.
Persiverte per kalnagubri, kiek ilgeliau stabtelis prie velnio pirsto.


Kalnu takeliai


Velnio pirstas. Tolumoje matyti Zaliasis ezeriukas, prie kurio ir ejome.

Zemyn leidimasis irgi nebuvo labai smagus. Takeliai pilni smulkiu akmenu, kurie greit rieda. Pakeliui pasitaike smagi atrakcija, kaip lipimas grandinemis. Kojos drebejo, bet lipti buvo idomu. Nepalyginsi su kopeciomis Rojuje.

Nusileide i sleni, grozejomes augalais ir kalnu virsunemis:



Prie rudojo ezeriuko norintys ir nusimaude.

Pagaliau Zeleno pleso


Vanduo jame tikrai smaragdinis.



Kalnu kepures


Pro kalnu virsunes svelniai besiskverbiantys saules spinduliai.


Zaliojo ezero trobele



Grizom virs 5 km paprastu misko keliu, tikrai nesudetinga. Bet ir ne taip idomu.

Nakvojome vel Krokuvoje. Norintys galejo pasibuti naktineje Krokuvoje.
Na, ir kita diena, aisku, nuobodus vaziavimas per Lenkija.

Aciu, Abiga.

Mums su oru labai pasiseke, nes visas 5 dienas buvo sauleta ir silta. Na, buvo debesuota kai kada, bet svarbiausia-nelijo. As ejau su maikute ant sleikuciu ir turejau plonus ilgarankovius marskinukus, kuriuos tai apsirengdavau, tai nusirengdavau.
Realiai storesnio rubo reikejo tik prie Chopoko ir Terycho, na, ir dar urvuose. Turejau silta megstuka, kuri apsirengdavau ten virsuje. Na, ir visada su savimi nesiojausi apsiausta nuo lietaus.
Bet jei vaziuosite veliau, tai gal ir striukyte jau nepamaisytu.
Is tikruju, tai reikia viska tampytis, nes gali uzeiti tai lietus, tai vejas. Geriau pasitampyti, negu susalti.

Pritariu 100 procentų - einant į kalnus būtina pasirengti visiems atvejams - čia orai tuo ir pasižymi, kad gali kardinaliai pasikeisti per pusvalandį. Aišku, idealu turėt specialiai pritaikytą neperšlapmpamą aprangą ir batus, bet tai jau nemaža investicija .
Mes pernai lipom į ganėtinai nesunkią įkalnę prie Popradske Pleso, kol iki ten nuėjom, buvo saulėta su debesiukais, užlipus daugiau nei į pusę kalno, staiga apsiniaukė, pakilo vėjas, ėmė žaibuoti ir griaudėti, praėjus dar šiek tiek laiko, ėmė pliaupti lietus - nei bėgt, nei rėkt, nei kur pasislėpt. Žiauriausia, kad virš galvos svaidosi žaibai, o kalnų takelis pavirtęs į kalnų upelį. Nors buvom su striukėm, permirkom kiauriai (aš gal ne visiškai, nes buvau su Gore-Tex striuke, tai po ja buvusę palaidinę ir pačią striukę atidaviau mergaitei, nes ta jau visa drebėjo), batuose žliugsėjo vanduo. Teko grįžt atgal, o iki traukinio dar eiti gabalas (gal apie nepilną valandą) ir po to važiuot su traukiniu iki Nova Lesna. Tuo metu buvo visai nelinksma ir nejuokinga, gerai, kad vasara, tai nesusirgom. Dabar prisimenam kaip nuotykį , tačiau jei būtume turėję celofaninius apsiaustus, manau, būtume likę daug sausesni. O kad batai nesušlaptų (patys batai neperšlapo, bet vandens pribėgo per viršų nuo kelnių ), būna tokie kaip ir užvalkalai, na, nežinau, kaip pavadint - užsideda ant kelnių, o apatinė dalis užsitempia ant batų.
Tai wa, tokie reikalai su kalnais - su jais geriau nejuokauti , o šiaip žinoma jie nuostabūs, kas mėgsta gamtą ir fizinius iššūkius

Prisitrinsiu prie temos, nes nenoriu atskiros kurti, nes nelabai ką naujo ir parašysiu ir parodysiu bet turbūt keli pasakojimai yra geriau nei vienas pasakojimas


tad, jums leidus:

2011 m. rugpjūčio 1-10 d. paskyrėme kelionei į Slovakijos aukštuosius tatrus.
kaip nuvykom nerašau, o pradedu jau nuo pirmos vaikščiojimų dienos:

1 dieną - iš Štrbske Pleso ėjom link Skok krioklio. planavau tik iki jo ir atgal,

bet bendrakeleiviai jautėsi pernelyg energingi, kad grįžti, tai kopėm virš krioklio. atsivertėm žemėlapį - ten pažymėta ta trasa nuo krioklio iki Bystra sedlo kaip vienakryptė, tai ale nusprendėm eiti iki Bystra sedla perėjos ir tada leistis Furkotska slėniu. ir vis keliaujant ir pažvelgiant kokį kelią nuėjom - jokiu būdu nesinorėjo tuo pat keliu grįžt



Mlynickos slėnyje mūsų neužklupo nei lietus nei rūkas, na tik debesiukai praplaukdavo jau kai buvo praėję. užsilipom mes ant tos Bystra sedla lavkos (2300 m !) (pakilom 1 km aukštį - nuo Štrbske pleso) atsisėdom už grandiinių,

kad kitiem netrukdyt, pažvelgėm žemyn - o ten nieko nesimato - vien rūkas-

debesys. dar ant perėjos sutiktus žmones apklausėm - kur sudėtingiau - ar ta pusė ar ta, tai tie žmonės mimikom nurodė, kad ana pusė labai jau sudėtinga, tai vienbalsiai nusprendėm leistis atgal ta pačia trasa - prieš kryptį - bet buvo ir daugiau žmonių einančių ta pačia kryptimi, kaip ir mes. na ir geroookai aplenkėm tuos, kurie sakė, kad ten labai baisu reiškia jiems visur baisu jau visai netoli skok krioklio matėm kalnų ožius ,

turistų jau buvo visai mažai, praktiškai nebesutikom, ir nusileidę į mašinų aikštelę pamatėm, kad stovim beveik vieninteliai


Papildyta:
2 dieną jokiu būdu niekas nenorėjom kopti į kalna, nes net iš lovos išlipti buvo sunkoka kojos nesilankstė. tai važiavom apžiūrėti Spiš pilies,

ir tuos švilpikus priešpilio kieme irgi matėm

Levočos, Poprade apsipirkt, norėjom dar į akvaparką, bet mums pasirodė per brangu - po 12-14 eurų žmogui

3 diena. iš Stary Smokovec aš su vaiku pasikėliau traukinuku,

o kiti trys ištvermingieji užkopė patys iki Hrebienok. ten vaikis išbandė nusileidimus ratu

ir tada patraukėm Tatranska magistrala iki Skalnate Pleso.



nuo ten aš su vaiku leidausi keltuvu žemyn į Tatranska Lomnicą, o mūsiškė trijulė taupė eurus ir leidosi savom kojom - atrodo per porą valandų nusileido, tada traukinuku grįžom į Stary Smokovec.


Papildyta:
4 diena vykome į Slovakų rojų. kadangi nebuvau tiksliai pasižiūrėjus, kur reikia atvykti norint eiti Sucha Bela trasa, tai dar geroką galą bereikalo nuvažiavom - į antrą slovakų rojaus pusę. na, ne visai bereikalo, užtai pavažinėjom žemųjų tatrų serpantinais . Sucha bela trasa pradžioj gana nesudėtinga, na šiek tiek savo septynmečiui reikėjo ranką paduot.

o stačios kopėčios kriokliu buvo pats smagumas




po to nusileidimas gal kiek nuobodokas. bet vien dėl pakilimo kriokliu čia buvo verta važiuoti


Papildyta:
5 diena. iš Štrbske Pleso aš su vaiku kilom keltuvu iki Chato pod Soliskom,

o mūsų trijulė kopė stačiu šlaitu beveik po keltuvais. nuo ten kopėm į Predne Solisko.

viršūnę kartais dengė praplaukiantys debesys,



bet buvo momentas, kada nuo viršūnės matėsi didelė dalis slėnio į apačią, pro kur atėjom.

tada nulipom vėl iki chatos. aš su vaiku leidausi keltuvu, o taupieji taupė eurus, bet ne kojas bet nuo to įspūdžių tik daugiau


Papildyta:
6 diena. buvau numačiusi bandyti pakilti iki Rysy, na jei nebūtų galimybės, tai bent iki Žabe pleso aš su vaiku, o pajėgieji galėtų kopti toliau. ir kaip tyčia išaušo apsiniaukusi diena, bet negi sėdėsi namie? nesąmonė. važiuojam link Štrbske Pleso,

pasukam į Popradske pleso traukinių stotį. aikštelėj parkuojamės. apsiniaukę. pradedam eiti - pradeda purkšti lietutis. nuėjom iki Popradske pleso. pasisukinėjom. purkšti nenustoja. vistiek einam. 2 merginos neturi net striukių! (o sakiau - sriukes pasiimkit, tai ačiūDie kitomis dienomis buvo puikus oras). keliaujam link Rysy. tarpais pučia smarkus vėjas, lyja...

dar nepakilus virš pušaičių su vaiku pasuojam.. nusprendžiam toliau nebeiti, grįžti į chatą, o gal net į mašiną - tokiu oru ir pats su savim kovoji, tai su vaiku būtų dar sunkiau tiesiog sunku suteikti motyvaciją )) tai aukoju savo sumanymus. Įspūdžių ištroškę bendrakeleiviai nori kopti toliau - nusiteikę eiti kad ir per lietų, bet tiek, kiek galės, tiek eis. nors ir pradedantys šlapti sutarėm po 4 valandų susitikti arba chatoj arba mašinoj
mes su vaiku grįžtam į Chatą prie Popradske pleso. čia šiltai būnam, valgom neskanią česnakinę sriubą, vaikis pudingą (ir tai tik pusę, nes į vidų pridėto įdaras pykina - negali valgyt). pabūnam kokias 2 valandas. ir nusprendžiam grįžti į mašiną. prieš tai dar parašiau raštelį saviškiams, kad mes grįžtam į mašiną, kad jie nebeitų į chatą mūsų ieškot, ir padedam tam namučiuke, kur daiktai laukia keliauti į chata pod rysmi. ten jau padėti du dujų balionai. maniau, kad grįždami mūsiškiai tikrai tikrai žvilgtels į namučiuką, pažiūrėt, gal kas naujo padėta. na ir dar mudviems valanda kelio iki mašinos - lyja. lynoja, lyja. šlampam. visai netoli mašinos mus užklumpa liūtis, peršlampam kiaurai iki triusikų ir per striukę kiaurai. tai įlipę į mašiną išsirengiam, pasiimam miegmaišius, sausai į juos įsilendam ir laukiam jų grįžtančių - dar mums kokią gerą valandą reikės jų laukt. o jie


užkopė iki chatos pod Rysmi, ten pailsėjo valandėlę.
išėjo iš jos link viršūnės, paėjo 10 minučių ir užklupo stipri liūtis su stipriu vėju, per
1minutę peršlapo kiaurai,

likus 15min iki viršūnės nusprendė leistis žemyn.

7 diena vėl išaušo graži saulėta diena. bet jau į kalnus nebekopėm, aplankėm Belianska Jaskyna - stalagmitų olas. tiesiog pailsėjom, ir iš sekantį ankstų rytą namo. pakeliuj į dekatloną usukom krokuvoj, nes merginos norėjo maudymukų nusipikt, ir nuo išvažiavimo iki namų slenksčio (Klaipėdoje) užtrukom apie 19 valandų.

tai tiek. atsiprašau už paliktas rašybos klaideles, nebegaliu redaguoti žinutės, nes neleis su tiek daug nuotraukų vėl įkelt

aš be žodžių, tiesiog nuostabu:) mes į Slovakiją šiemet vykom jau 2 kartą, planaujam ir vėl ten sugrįžti Pakeri kalnai , jų didybė. Iš tikrųjų tai tikra kalnų liga:) gaila kad niekaip neprisiruošiu fotoreportažo padaryti:( apsileidusi....

Taip taip, mes jau keturis kartus buvom, dabar truputį pertrauką darom, bet kai dukros (14 m.) klausiam, kur norėtų keliauti, tai ji vėl - į Slovakiją

Ot tas kalnų oras , niekada negali žinoti, ko tikėtis... Atrodo, išeini, saulė šviečia, kam tos striukės, o po to liūdna būna

mums tai sekėsi - nebuvo taip, kad saulė šviestų ryte, o popiet lytų. o striukes ėmėm kiekvieną dieną
visąlaik geras oras buvo, tik vieną dieną - visą dieną buvo apsiniaukę ir lijo na, tikėjomės, kad gal nustos, gal išsisklaidys debesys, bet taip nebuvo