QUOTE(Monteverte @ 2021 01 09, 22:34)
aš labai mėgau siaubą. Kaip pradėjau paauglystėje nuo tokio savotiškai juokingų Pasakėlių iš rūsio, taip patiko man. Patiko kažkur iki 32 metų maždaug. Nuo tada jau gal net vengiu. Nes tikrai pritariu tam, kad kuo geresnis gyvenimas, tuo labiau gal dėl balanso žmonės žiūri siaubą. O kai sensta giminės aplinkui, šiaip gyvenimas sunkėja, tai siaubo norisi mažiau. Bet kaip ir anksčiau labai patinka išgyvenimo šou ar filmai. Kaifą gaudau, kai vargsta žmonės su gamta, stichijomis. Nes man ir pačiai patinka pavargti taip
pamenu kai buvau paaugle, tai mokytojas vienas atsinese video grotuva ir pora siaubo kinu mums parodyti

"Gyvuju lavonu grizimas" lyg tai ir "Zubastiki"

paaugliai pasizvengem ir tiek. bet dabar kai jau susiduriau su mirtim akis i aki, kai pagimdziau pati vaikus, man nebesinori tokiu vaizdu matyti...norisi graziu vaizdu, graziu jausmu, galiu ten koki kovini paziureti, bet kur ne per duag tu zudymu...man visai patiko sostu karai, idomus toks posukiai istorijos idomus, bet na tos slykstynes ten nebegalejau ziureti...
nezinau gal, jei zmogui trukst adrenalino jie idomus ir norisi, man matyt jo pakankamai gyvnime