Aš nebijau gimdyt. Na, aišku, lengva man nebijot, kai pirmas gimdymas buvo juokų darbas.

Bet bijau kitų dalykų - kad suprasiu, jog gimdau, kai jau bus per vėlu važiuot į ligoninę. Arba viskas prasidės vidury nakties, kai nieko namuose nebus (vyras per du darbus sugalvojo dirbt, tai vienas iš jų - kas kelias paras naktimis)... Tada neįsivaizduoju ką reikėtų daryt - juk nevažiuosiu į gimdyklą drauge su 1,8 m. vaiku...
QUOTE(barda @ 2017 04 20, 22:15)
<p>Man tai po gimdymo dar ant stalo kelis kart pilvą paspaudė, tai kad šliūkštelėjo kraujo toks jausmas pusė kibiro išbėgo, aš net akušerės klausiau kas čia man taip bėga, sako čia kraujas ir normalu toks kiekis...

užtat paskui nedaug kraujavau...</p><p></p><p>O dėl rūgščių tai galima rennie sučiulpti, man lb padeda, aš nesikankinu, tik pajaučiu kad jau kyla tai ir išsilukštenu tą rennie. Aišku ne kaip saldainius, bet keli kartai savaitėje prieš naktį tikrai būna.

</p><p></p>
Hmm, man irgi po gimdymo pilvą spaudė ir daug kraujo šliūkštelėjo, bet vis tiek po to smarkiai kraujavau.
QUOTE(barda @ 2017 04 21, 08:07)
<p>O menkiausia paguoda ta, kad po gimdymo viskas tik prasidės, o poilsio po 9 mėn nėštumo vargų ir gimdymo "malonumų" - nebus! Pamenu kaip po gimdymo norėjau pailsėti, užsimerkus atrodė kad lovą vyras judina, net apšaukiau jį, o jis sako "Aš nieko nejudinu...

!"... Taip kad dabar yra tas dar ramybės laikas, nes paskui visus "negaliu" teks pamiršti

</p>
O mano patirtis visgi kitokia. Pirmos dienos po gimdymo - chaotiškos ir varginančios, bet po to tikrai įmanoma ir pailsėt, ir ramybės valandėlių turėt.

Na, bent aš tai tikrai ir išsimiegodavau, ir darbus nusidirbdavau, ir laisvo laiko likdavo. Kaip tik prisimenu tą laikotarpį kaip vieną iš lengvesnių.

Kai jau ne vienas vaikas, tada sudėtingiau, bet ir tai esu nusiteikusi optimistiškai ir kaip tik labai laukiu vasaros.