



Šponkuti, kaip Zugi?
Nieko gero. Labai liūdna, paskutiniu metu dažnokai seiles ryja (matyt pykina). visą laiką miega, niekas jai neįdomu. Beveik nebemurkia. Kitą savaitgalį kartosim tyrimus ir jei dar viskas bus papildomai sukilę, nebekankinsim, nes nežinau ar tai jai kokybiškas gyvenimas, kai jai niekas neįdomu, mūsų jau bijo, nes tai badom, tai tabletkas, tai ištirpintus vaistus girdom, tai skystus vaistus girdom. Taip mes galim jai gyvybę palaikyti, bet ar tai nebus savanaudiškumas, kad va aš galiu.
Berods Colombai buvo keista, kodėl ne tie vaistai, tai užklausiau, tai sakė, taip ir jis skiria tuos kitus, bet mūsų atveju jie netinka.
V-Rine, žmogus deja toks "padaras" kas bebūtų ką bepadarytum, visad lieka tas "o gal? " "o gal ne viską padariau", o gal dar galėjau"?
patikėk, pers savo netrumpą globų istorija daug ko išmokau....ir skaudesni o? buna tik dėl tų kuriouos per ilgai kankinau.....aišku tikėdamasi geriausio...niekaip negaliu pamiršt pirmos globotinės iš Grindos, ("šeimininkų" priduotos jau gimdančios.....) veterinarai pasirodo nesiūlo migdyti (nebent jau artimai bendrauji) ...ačiū vienai moteriai, kuri perkalbėjo su vete ir pasakė, kad aš turiu priimti tą spendimą...katė jau verkė ištįsai.......O va dėl savo Pūkučio neturiu jokių "gal."....buvau pažadėjus jam , kad nekankinsiu, kiek galėsiu stengsiuos, bet kai pamatysiu, kad nebegyvena, o kankinasi...padėsiu jei reiks...ir per Valentino dieną nedvejodama nuvežiau, praėjo 4 metai, vis dar jo pasiilgstam visi, bet tai tiesiog šilti iki ašarų prisiominimai, be jokio skausmo ar kartelio.....Aš manau, kad paleisti laiku, yra dovana ....deja nei vienas su saule negyvens....aišku jaunus išleist sunkiau...bet ir reikia.
todėl kaip imanoma dažniau apkabinkim vieni kitus (čia ne tik apie augintinius) džiaukimės kiekviena minute praleista kartu...niu va suskydau
Sveikos, vaišinu kamufliažiniu tortu. Mano dvyniams šiandien septyniolika!