Sveikos 
Aktualiom temom šnekat
Buvo etapas kai buvau įkritus į darboholizmo liūną. Kaifavau darbu tiesiogine prasme. Grįžus namo viską spėdavau: ir namau sutvarkyti ir prikepta visko ir pamegzta ir vaikas su vyru dėmesio gavę ne 7 minutes. Nes viską namie darydavom kartu - kepu, verdu mažasis nosytę prikišęs. Pelpam kartu, einam piešti ir panašiai. Kol darboholizmas nepaėmė viršaus... 
nu tikrai tai liga. Gilioj duobėj buvau pamažu net ir į didelį streso lygį perėjau. Bet tuo metu atrodė viskas normaliai. Atrodė kad taip turi būti. Bet atėjo diena, kai perdegiau... kai staiga viskas nusirito į gilią duobę emocinę, nes kai darbo įdedama daug ir sveikatos daug... karjera jos net neplanuojat buvo tieisiog natūraliai padaryta. Bet manęs jokie titulai ar pareigos nežavi. Po tuo skyriaus vadovo pavadinimu yra visko daug. kai ko per daug, kai ko per mažai. NOrėjosi tiesiog šį tą pakeisti, kad būtų visiems geriau bet ar gi tokių gerovės nešėjų kam nors reikia įpatingai tokių kurie tau ilgai dirbant toje pačioje įmonėje, ateina ir būdami niekuo per 4 metus ateina iki tavo lygio? Koks gali būti bendradarbiavimas? ir koks gali būti geresnio rytojaus kūrimas visiems? man per daug ten intrigų buvo. per daug primestos povandeninės srovės. Kai realia tau teigia, kad tu gali, o tiea ta, kad turi daryti ne taip kaip geriau, o kaip reikia.
Su ikriuko atėjimu į šeimą viskas pasikeitė. Keičias ir dabar jaučiu kaip keičiuosi pati ir stipriai. kadangi tai procese, tai kol kas nežinau nei koks rezultatas bus nei kokio noriu Bandau klausytis širdies. ir pasiduoti natūraliai srovei kol kas kos viskas susigulės jau vien sprendimas pakeisti darbą 
buvo natūralus netikėtas:) nes atėjau tai tik pažiūrėti kai pvedamidarbo pokalbiai norėjau išmokti ir po to pagalvojau o kėl aš negaliu būti ten kur yra bendradrbiavimas, kur išėjęs biuletio - slaugyti vaiko tą ir darai. Kai tau nereikia patirti spaudimo kiekviename žingsnyje. Kai mokintis gali ir darbe??? o be to žinojau, kad jei neišeisiu iš darbo tai vėl bus komandiruotės kurių nesugebėisu atsisakyti. Tad sąmoningai nusprandžiau pakeisti sąlygas, kad tų komandiruočių tiek nebebūtų.
Žodžiu esu paeškose. Vien namų režimas - ne man. Ir dirbdami spėjam su vaikais pabūti, pažaisti, nuvesti į renginius, padėti kurti draugystes su jų bendraamžiais Be to norisi savirealizacijos, norisibendravimo. Nes žmonės ir pats kelias, ėjimas kuria nors kryptimi yra didžiausia vertybė. Iš žmonių aš semiuosi energijos ir idėjų, sugeriu daug kaip lakmusas Žinoma laiko sau kartias trūksta, nes dabar toks etapas, kai mažasis visą dėmesį mūsų sugeria, o mes dar nenorim nuskriausit ir didžiojo, tai ta linkme irgi dirbam Žodžiu dabar pagrindinis darbas tėvystė ir man ir MB paaugus mažiui gal kiek daugiau oro įkvėpsim tuomet natūraliau ir mudviejų veiklos gairės dėliosis Viskas bus taip kaip turi būti. Svarbiausia suprasti ką darai, o kodėl - paaiškės eigoje
Agnex.... su širdies sopuliu suskaičiau tokią tavo situaciją. Stiprybės tau ir ... stebėk aplinką - bus ženklas kada ir ką turi daryti kad situacija gerėtų. Patikėk manim - po kiekvieno leitaus nušvinta saulė - tau ji irgi nušvis
Abelo - kaip džiugu, kad visa šeima eina laimės link. Nes mokėjimas eiti netik link savo saulės, bet it link artimojo yra tikras stebuklas ir laimė sėkmės tau
, kad tik mačytų 
galvos skausmas apie savaitę. 
bet skausmas specifinis, nors atpažint nesugebėjau nei aš, nei šeimos gydytoja, kuri gydžiusi nuo nervų šaknelių uždegimo ir nieko nepešus, pagaliau nusiuntė pas LOR 
